Luigi Cherubini: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Naujas puslapis: {{Žmogaus biografija | fonas = culture | vardas = Luidžis Kerubinis | paveikslėlis = Luigi Cherubini3.jpg | paveikslėlio apibūdinimas = L. Kerubinio portretas, apie 1820 m.... |
|||
Eilutė 36:
Luidžis Kerubinis gimė 1760 m. rugsėjo 14 d. [[Florencija|Florencijoje]]. Jis buvo dešimtasis iš 12 šeimos vaikų. Muzikos pramoko iš tėvo Bartolomėjo, dirbusio vietos teatre. Po to mokėsi pas įvairius vietos mokytojus. 1774 m. jo kantata ''La pubblica felicità'' buvo atlikta viešai [[Santa Maria del Fiore|Florencijos katedroje]]. Iš ankstyvųjų jo kūrinių išliko mišių fragmentai ir intermecas ''Il giocatore''. 1778−1781 m. su [[Imperatorius Leopoldas II|erchercogo Leopoldo]] parama L. Kerubinis mokėsi pas Džiuzepę Sartį [[Bolonija|Bolonijoje]] ir [[Milanas|Milane]], ruošė [[arija]]s mokytojo operų antraeiliams vaidmenims. Parašė 20 antifonų ir litanijų [[Giovanni Pierluigi da Palestrina|Palestrinos]] stiliuje bei šešias sonatas klavesinui. 1779−1784 m. jis daugiausiai kūrė rimtąsias operas istoriniais siužetais, parašė motetą ''Nemo gaudeat'' (1781) ir penkių partijų madrigalą ''Ninfa crudel'' (1783). 1784 m. jis su anglų rėmėjo parama gavo kompozitoriaus postą Karaliaus teatre Londone, 1785−86 m. žiemą dirbo karaliaus dvaro kompozitoriumi.
1786 m. vasarą L. Kerubinis persikėlė į [[Paryžius|Paryžių]], kur šešis metus gyveno kartu su smuikininku ir kompozitoriumi [[Giovanni Battista Viotti|Dž. B. Viočiu]]. Abu kompozitoriai priklausė [[Marija Antuanetė|Marijos Antuanetės]] rateliui. 1787−1788 m. L. Kerubinis viešėjo [[Turinas|Turine]], kur sukūrė operą „Ifigenija Aulidėje“, susilaukusią teigiamų atsiliepimų. Greitai L. Kerubinis pradėjo rašyti operas prancūzų kalba, viso sukūrė 15 itališkų ir 14 prancūziškų operų. Jis dirbo operos grupės muzikiniu direktoriumi, opera ''Lodoïska'' (1891) susilaukė tarptautinės sėkmės. 1794 m. L. Kerubinis vedė Aną Seciliją Turet, su kuria susilaukė trijų vaikų. 1794 m. tikriausiai priėmė Prancūzijos pilietybę. 1795 m. jis tapo muzikos mokymo inspektoriumi Prancūzijos revoliucijos metu įsteigtoje Nacionalinėje muzikos konservatorijoje, 1794−99 m. laikotarpiu kūrė politinius himnus, maršus, 1797 m. parašė operą „Medėja“. Jo pirmoji opera-baletas „Anakreonas“ (''Anacréon, ou L'amour fugitif'') 1803 m. patyrė visišką nesėkmę. L. Kerubinis tai priėmė kaip operos teatro neprielankumą jam, kaip konservatorijos atstovui. 1805 m. jis keliavo į [[Viena|Vieną]], kur dirigavo savo kūrinius ir, užėmus miestą [[Napoleonas|Napoleonui]] − vedė renginius [[Šenbruno rūmai|Šenbrune]] ir Vienoje. Sutiko [[Joseph Haydn|J. Haidną]] ir [[Ludwig van Beethoven|L. van Betchoveną]]. Vienoje sukūrė operą „Faniska“. 1806 m. grįžęs į Paryžių L. Kerubinis porą metų buvo paveiktas [[Depresija|depresijos]], kuri ir vėliau jo gyvenime pasikartodavo. Manoma, kad jo karjerą Paryžiuje paveikė asmeninė Napoleono antipatija L. Kerubinio muzikai. Visgi kompozitorius ruošė muziką 1810 m. Napoleono ir [[Marija Luiza Austrė|Marijos Luizos Austrės]] vedybų proga bei 1811 m. gimus imperatoriaus sūnui.
1814 m. valdžią Prancūzijoje perėmus [[Liudvikas XVIII|Liudvikui XVIII]], L. Kerubinis parašė kantatų karaliaus sugrįžimo į Paryžių proga. [[Liudvikas XVIII]] jį paskyrė karališkosios kapelos vadovu ir apdovanojo Garbės legiono ordinu. 1815 m. jis išrinktas į Prancūzijos Instituto narius. Jis parašė „Rekviem C minore“ (1817 m. karaliaus [[Liudvikas XVI|Liudviko XVI]] nukirsdinimui atminti), „Mišias C mažore“ (1819 m. Liudviko XVIII karūnacijos iškilmėms, bet neatlikta), „Mišias A mažore“ (1825 m. [[Karolis X|Karolio X]] karūnacijos proga). 1822 m. L. Kerubinis buvo išrinktas Paryžiaus konservatorijos direktoriumi, kuriuo išbuvo iki mirties 1842 metais. 1833 m. parašė stambiausią ir paskutinę savo operą „Ali Baba“, tačiau ji patyrė nesėkmę ir nesugebėjo konkuruoti su [[Danielis Oberas|D. Obero]], [[Džoakinas Rosinis|Dž. Rosinio]] ir [[Džakomas Mejerbejeris|Dž. Mejerbejerio]] operomis. 1834−37 m. L. Kerubinis parašė grupę styginių kvartetų. 1835 m. jis publikavo teoretinį mokymo veikalą ''Cours de contrepoint et de fugue''. Stilistiškai L. Kerubinis išliko [[klasicizmas|klasicistiniu]] kompozitoriumi, jis priešinosi romantizmo muzikos formų dėstymui konservatorijoje. [[Liudvikas van Bethovenas]] laikė jį geriausiu gyvenančiu to meto kompozitoriumi. L. Kerubinis mirė 1842 m. kovo 15 d. Paryžiuje. Jo muzika ilgą laiką buvo užmiršta, XX a. pabaigoje buvo susidomėta kai kuriais jo kūriniais: opera „Medėja“ (1797), „Rekviem D minore“ (1836).
| |||