Verizmas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Verizmo literatūros pradininkais buvo [[Sicilija|siciliečiai]] [[Giovanni Verga]] (1840–1922), [[Luigi Capuana]] (1839–1915) ir [[Federico De Roberto]] (1861–1927). Tai buvo kraštutinė realistinės literatūros forma, artima [[natūralizmas|natūralizmui]]. Būdingi verizmo bruožai buvo neslepiamas provincialus literatūros charakteris ir provincijos gyvenimo temos, suteikiama daugiau laisvės rašytojo vaizduotei, skirtingai nuo [[Emilis Zola|E. Zola]] natūralistinės literatūros nuostatų. Geriausiais veristinės literatūros atstovais buvo regioniniai rašytojai, kurie rašė apie savo gerai pažįstamą aplinką: neapolietisneapolietė [[Matilde Serao]], toskanietis [[Renato Fucini]] ir Pietų Italijoje gyvenęsgyvenusi [[Grazia Deledda]], kuriskuri 1926 m. apdovanotas [[Nobelio literatūros premija]].

Greitu laiku po veristinės literatūros atsiradimo jos kūriniai buvo pradėti adaptuoti teatriniam atlikimui. Pirmuoju tokiu kūriniu tapo 1884 m. publikuotas [[Giovanni Verga]] apsakymas „Kaimo garbė“. Pagal pastatytą pjesę temą to paties pavadinimo operai pritaikė jaunas kompozitorius [[Pjetras Maskanjis]]. Opera „Kaimo garbė“ susilaukė sėkmės 1890 m. ir pradėjo naują operos tipą. Verizmo terminas buvo pritaikytas libreto temai ir operos muzikinei-dramatinei struktūrai. 1892 m. Romoje debiutavo [[Umberto Giordano|U. Džordano]] opera ''„Mala vita“'' ir Milane [[Rudžeras Leonkavalis|R. Leonkavalio]] „Pajacai“, kartu su „Kaimo garbe“ tapusi dviem žymiausiomis verizmo operomis. Veristinėse operose vaizduojami žemųjų klasių personažai, nepagražinta realybė, įvykiai dažnai žiaurūs. 1894 m. prancūzas [[Žiulis Masnė]] sukūrė veristinių bruožų turinčią operą „Navarietė“. Tarp kitų paminėtinų operų: [[Eugen d'Albert|Eženo d'Albero]] ''„Tiefland“'' (1903), [[Leošas Janačekas|L. Janačeko]] „Jenufa“ (1904), [[Etel Smit]] „Kenkėjai“ (1906). [[Džakomas Pučinis|Dž. Pučinis]] veristinius elementus vienijoįtraukė suį asmeninesavo operos vizijaoperas.