Oratorija: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Vaizdas:XO-McKercher-G-R2a(WCC-CD).jpg|thumb|J. S. Bacho "Kalėdų„Kalėdų oratorijos"oratorijos“ CD viršelis]]

Oratorija ([[Italų kalba|it]]. oratorio < oro - – kalbu, meldžiu; [[Vokiečių kalba|vok]]. Oratorium, [[Anglų kalba|angl]]., [[Prancūzija|pranc]]. oratorio), vokalinės instrumentinės muzikos žanras; stambus ciklinis kūrinys solistams (dainininkams), chorui, orkestrui (arba instrumentų ansambliui) pagal dramatinį siužetą.

Oratorija yra glaudžiai susijusi su [[opera]] ir kantata. Kitaip nei opera, oratorija yra ne sceninis, bet koncertinis kūrinys (siužetas ne vaidinamas, bet pasakojamas).

Oratorijos ištakos - – viduramžių liturginė drama, šventųjų švenčių liturginės valandos, ''pasija'', ''miraklis'', ''misterija'' ir kt. Tiesioginiai oratorijos pirmtakai - – XVI a. polifoniniai madrigalai bei ''motetai'' su dramatiniu pasakojamuoju tekstu, ''lauda'', XVII a. ''monodiniai'' madrigalai bei dialogai. Oratorija susiklostė [[Roma|Romoje]] kaip muzikos žanras, skirtas atlikti "oratorijoje" -„oratorijoje“ – specialioje buveinėje šv. Pilypo Nerio (ir jo XVI a. įkurtos oratorionų kongregacijos narių) rengiamų maldos ir pokalbių apie dvasinius dalykus susirinkimams. XVII a. oratorijos dažniausiai buvo kuriamos pagal biblinį ar hagiografinį siužetą. Tarp 2 dalių paprastai būdavo įterpiamas pamokslas.

1600  m. Romos "Chiesa„Chiesa Nuova"Nuova“ oratorijoje (susirinkimų patalpoje) buvo atliktas E. de Cavalieri alegorinis vaidinimas - – dramatinis kūrinys su monodinio stiliaus solo epizodais ''Rappresentazione di anima e di corpo'' ("„''Vaidinimas apie sielą ir kūną''"“), kuris laikomas pirmąja oratorija [[Italija|Italijoje]]. XVII a. oratorijos vadintos ''dialogo componimento sacro, cantata musicale, drama sacro, accademia spirituale'' ir kitaip.

Oratorijos, kaip muzikos žanro, giminingo kantatai, pavadinimas pirmą kartą pavartotas 1640  m. (P. Della Valle'sValle’s "Oratorio„Oratorio della Purificatione"Purificatione“). XVII a. vid. Italijoje pasirodė pirmieji spausdinti oratorijų libretai ir susiklostė du oratorijų tipai: ''oratorio volgare'' (italų k.), skirta eiliniams klausytojams ir ''oratorio latino'' (lotynų k.), artima motetams, skirta aristokratinei publikai.

G. Carissimi, M. Marazzoli, D. Mazzocchi ir kt. kompozitorių oratorijos yra vienos arba dviejų dalių (tęsdavosi iki 1 valandos). Kaip ir to meto operos, oratorijos sudarytos iš chorų, rečitatyvų, arijų, arioso bei instrumentinių riturnelių. Daugelis oratorijų turi pasakotojo partiją (vad. ''testo, textus, poeta, storico, historicus''). Labai svarbus vaidmuo tenka chorui, kuris atstovauja visuomenei ''(turba''), pasakoja ir komentuoja veiksmą. XVII a. antroje pusėje - – XVIII a. pr. italų oratorijos paplito visoje [[Italija|Italijoje]], [[Viena|Vienoje]], [[Dresdenas|Dresdene]]. Jos vis dažniau buvo atliekamos didikų rūmuose kaip [[Opera|operos]] pakaitalas [[Gavėnia|gavėnios]] metu. Kompozitorių B. Pasquini, A. Scarlatti, A. Stradella'osStradella’os, A. Caldara'osCaldara’os, [[Georg Friedrich Händel|G. F. Hendelio]], G. B. Legrenzi, A. Lotti, [[Antonijus Vivaldis|A. Vivald]]<nowiki/>i, J. J. Fuxo sukurto oratorijos buvo didelės apimties (trukdavo apie 2 valandas) kompozicijos, skirtos 3-5 solistams ir dažniausiai solistų ansambliui. XVII a. pab. oratorijai vartotas didesnis orkestras, kuris pritardavo arijoms, kartais ir rečitatyvams; arijos ir ansambliai rašyti ''da capo'' forma, solistų partijose gausu koloratūrų, muzikoje - – ekspresyvių retorinių figūrų, gamtos garsų pamėgdžiojimo. XVIII a. Italijoje homofoninės faktūros, paprasto šokio ritmo, solo dalimis pagrįstas oratorijas kūrė G. B. Pergolesi, N. Porpora, N. Jommelli, D. Cimarosa, G. Paisiello ir kt. kompozitoriai.

Prancūzijoje XVII a. antroje pusėje oratorijas kūrė M. A. Charpentier (apie 20 oratorijų, jos skambėdavo per šventines mišias, bažnytiniuose koncertuose, muzikos vakaruose per gavėnią), XVIII a. pirmoje pusėje - – L. N. Clerambault, S. de Brossard'asBrossard’as ir kt.

Protestantiškuose Vokietijos kraštuose oratorija įsigalėjo XVIII a. pr. [[Hamburgas|Hamburge]], [[Liubekas|Liubeke]] skambėjusios R. Keiserio, J. Matthesono, G. Ph Telemno oratorijos bei oratorinės pasijos atspindi to meto vokiečių ir italų [[Opera|operos]] stilių. Tiesioginiai oratorijos pirmtakai Vokietijoje - – liturginiai artimi ''historia'' (dažniausiai pasija, pvz. H. Schutzo "Kančios„Kančios istorija"istorija“ pagal septynis Kristaus žodžius, 1645  m.; jo 1644  m. "Kalėdų„Kalėdų istorija"istorija“ laikoma pirmąja vokiečių oratorija) bei dramatinis dialogas, dramatiškas neliturginis ''actus musicus''. XVII a. pab. juose bei oratorijose vis gausiau vartota nebiblinių intarpų, choralų ir poezijos. XVIII a. vokiečių oratorijos kulminacija - – dramatiškosios J. S. Bacho pasijos (pastarojo "Kalėdų„Kalėdų oratorija"oratorija“ tėra 6 kalėdinių kantatų ciklas).

Anglijoje monumentalių oratorijų sukūrė [[Georg Friedrich Händel|G. F. Hendelis]] (17 oratorijų), sujungęs anglų ''masque'' (kaukės)'', antemos'', prancūzų klasikinės dramos, italų ''opera seria, oratorio volgare'' bei protestantų oratorijos bruožus. [[Georg Friedrich Händel|G. F. Hendelio]] "Estera"„Estera“ (1732  m.) - – pirmoji anglų oratorija. Šio kompozitoriaus oratorijos, kitaip nei itališkosios, paprastai yra 3 dalių, pradedamos prancūziškąja uvertiūra, chorai pasižymi ne tik dramaturgine svarba, bet ir faktūros bei stilių įvairove (homofoniniai, antifoniniai, fuginiai, ''basso ostinato'', moteto ar madrigalo stiliaus). [[Georg Friedrich Händel|G. F. Hendelio]] oratorijos turėjo įtakos [[Franz Joseph Haydn|J. Haidno]] oratorijoms "Pasaulio„Pasaulio sukūrimas"sukūrimas“ ir "Metų„Metų laikai"laikai“.

XIX a. oratorijas kūrė [[Ferenc Liszt|F. Listas]], [[Robert Schumann|R. Šumanas]], [[Felix Mendelssohn|F. Mendelsonas]], [[Hector Berlioz|H. Berliozas]]. Kai kurios jų oratorijos - – lyrinės, nemonumentalios.

XX a. oratorijas kūrė L. Ferrari, G. Fr. Malipiero, E. Elgaras, W. Waltonas, M. Tippettas, R. V. Williamsas, A. Šionbergas, P. Hindemithas, B. Blacheris, D. Kabalevskis, N. Miaskovskis, J. Šaporinas, R. Ščedrinas ("Poetorija"„Poetorija“ su deklamuotojo partija), D. Šostakovičius, [[Sergejus Prokofjevas|S. Prokofjevas]], G. Sviridovas, E. Krenekas. Kai kurios oratorijos panašios į operą arba misteriją (A. Honeggero "Karalius„Karalius Dovydas"Dovydas“, "Žana„Žana d'Arkd’Ark ant laužo"laužo“, I. Stravinskio "Edipas„Edipas karalius"karalius“), antikinei dramai (E. Elgaro, K. Orfo oratorijos).

Oratorijas sukūrė J. Bašinskas ("Ąžuolas"„Ąžuolas“ 1957  m.), [[Eduardas Balsys|E. Balsys]] ("Nelieskite„Nelieskite mėlynojo gaublio"gaublio“ 1969  m.), V. Jurgutis ("Donelaitis"„Donelaitis“ 1974  m.), J. Juzeliūnas (simfonija-oratorija "Cantus„Cantus magnificat"magnificat“ 1979  m.), B. Kutavičius ("Panteistinė„Panteistinė oratorija"oratorija“ 1970  m., "Paskutinė„Paskutinė pagonių apeigos"apeigos“ 1978  m., "Iš„Iš jotvingių akmens"akmens“ 1983  m., "Pasaulio„Pasaulio medis"medis“ 1986  m., "Magiškasis„Magiškasis sanskrito ratas"ratas“ 1990  m.), B. Bartulis ("Nelaimėlis„Nelaimėlis Jobas"Jobas“ 2003  m.) ir kt.