Jean Sibelius: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SubRE (aptarimas | indėlis)
SNėra keitimo santraukos
SubRE (aptarimas | indėlis)
papildyta
Eilutė 25:
| doktorantūros_vadovas =
| studentai =
| žinomas = „Finlandia“</br>„Leminkaineno siuita“</br>„En Saga“</br>„Tapiola“
| žinomas =
| apdovanojimai =
| parašas =
Eilutė 38:
}}
 
'''Janas Sibelijus''' (Žanas Sibelijus, ''šved. Johan Julius Christian Sibelius'', trumpiau ''Jean Sibelius'', [[1865]] m. [[gruodžio 8]] d. [[Hemenlina|Hemenlinoje]] – [[1957]] m. [[rugsėjo 20]] d. [[Jervenpė]]je) – suomių kompozitorius. Žymiausias Skandinavijos šalių simfoninės muzikos kūrėjas.<ref>[https://www.britannica.com/biography/Jean-Sibelius Encyclopaedia Britannica, 2017 05 04]</ref> Garsiausiu jo kūriniu minima kompozicija „Finlandia“.
 
== Biografija ==
=== Jaunystė ir mokslai ===
Johanas Julijus Kristijanas Sibelijus gimė [[1865]] m. [[gruodžio 8]] d. [[Hemenlina|Hemenlinoje]], Suomijos švedakalbių šeimoje. TėvasJo tėvai: tėvas Kristijanas Gustafas Sibelijus, daktaras, ir motina Marija Šarlota Borg, kuriosvietos tėvasdvasininko Aleksandrasduktė. JarnefeltasArtimųjų buvobūsimasis Rusijoskompozitorius imperijossutrumpintai generolasbuvo (tuometvadinamas SuomijosJaniu. kunigaikščiaisJis buvoturėjo Rusijosvyresnę caraiseserį irLindą formaliai(g. šalis1963 priklausėm. Rusijoslapkričio imperijai17 d.).<ref>Barnett, ArtimųjųAndrew. būsimasis''Sibelius''. kompozitoriusYale sutrumpintaiUniversity buvoPress, vadinamas2007, Janiup. 2</ref> 1868 m. nuo [[šiltinė]]s epidemijos metu mirė šeimos tėvas. irŠeimos ūkis turėjo daug skolų, nuosavybė buvo parduota, šeima paskelbta bankrutavusi<ref>Barnett, Andrew. ''Sibelius''. Yale University Press, 2007, p. 3</ref> ir persikraustė gyventi įpas Marijos Šarlotos motinosmotiną, Jano senelėssenelę namusJulianą Borg ten pat, [[Hemenlina|Hemenlinoje]]. 18791869 m. kovo 27 d. gimė jaunesnis Jano brolis Kristijanas.<ref>Barnett, Andrew. ''Sibelius''. Yale University Press, 2007, p. 3</ref> 1872 m. Janas pradėjo lankyti švedišką mokyklą.<ref>Barnett, Andrew. ''Sibelius''. Yale University Press, 2007, p. 4</ref> 1874 m. Janas Sibelijus pradėjo lankyti suomių gramatikos mokykla, irkuri pramokobuvo pirmoji Suomijoje, kurioje buvo mokoma suomiškai.<ref>Barnett, Andrew. ''Sibelius''. Yale University Press, 2007, p. 5</ref> J. Sibelijus pramoko suomiškai, Susipažinosusipažino su švedų autorių literatūriniais darbais ir suomių epu „[[Kalevala]]“.
 
Jano Sibelijaus šeima nebuvo ypatingai muzikali, tėvas kartais dainuodavo pritariant [[liutnia]]i, motina mokėjo skambinti [[pianinas|pianinu]]. Tarp jo šeimos giminių tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės buvo žinomų Suomijos muzikos kultūros veikėjų. Janas pradėjo mokytis skambinti pianinu būdamas septynerių, vadovaujamas tetos Julijos. Pirmąją savo kompoziciją sukūrė apie 1881 m. Tai buvo „Vandens lašai smuikui ir violončelei“ (''Vesipisaroita viululle ja sellole ''). Nuo beveik šešiolikos metų Janas grojimo smuiku mokėsi pas vietinio karinio garnizono muzikantų grupės vadovą. Pasak Jano, „''dešimčiai sekančių metų tai buvo karščiausias mano troškimas, aukščiausias mano ambicijų tikslas − tapti didžiu smuiko virtuozu“''. Jo sesuo Linda grojo pianinu, brolis Kristijanas violončele. Tarp 1880 ir 1885 m. [[Hemenlina|Hemenlinoje]] Janas sukūrė apie 15 savo kompozicijų. [[Vasara]]s leisdavo [[Lovisa|Lovisoje]] prie Baltijos jūros pakrantės pas senelę iš tėvo pusės. Galbūt tai jame žadino polėkius kelionėms, tolimiems kraštams. Janas yra pasakęs ''„Hemenlina buvo, kur aš eidavau į mokyklą, Lovisa buvo laisvė“''.<ref>Barnett, Andrew. ''Sibelius''. Yale University Press, 2007, p. 4</ref>Jo dėdė Johanas, jūrininkas, žuvo sudužus laivui dar prieš Jano gimimą. 1886 m. pradėjęs profesionalią muzikanto veiklą Janas naudojo dėdės vizitines korteles, kuriose jo vardas (Johanas) buvo užrašytas prancūziškai ''Jean'' (Žanas). Iš to kilokompozitoriui prigijo ir prigijovėliau jis naudojo kompozitoriausprancūziką vardo formaužrašymą.
 
Viešėdamas [[Turku]], Janas buvo globojamas dėdės Pero, savamokslio muzikanto ir prekiautojo grūdais. Jo bibliotekoje susipažino su įvairiomis partitūromis, tikriausiai Turku pirmą kartą išgirdo [[simfonija|simfoninę muziką]]. 1885 m. rudenį Janas Sibelijus pradėjo studijuoti [[Teisė|teisę]] Helsinkio universitete ir užsirašė į kursus Helsinkio muzikos institute. Janas apleido teisės studijas ir po metų galutinai atidavė pirmenybę muzikiniam lavinimuisi. Jis studijavo vadovaujamas instituto rektoriaus Martino Vegelijaus. Grojo smuiku solo, instituto kvartete ir orkestre, tačiau ilgainiui pradėjo suprasti, kad scenos baimė ir gana vėlyvas amžius, nuo kurio jis pradėjo smuikuoti, jam neleis tapti smuiko virtuozu. Keturių mokslų metų laikotarpyje jis parašė daugiau nei 100 muzikinių kūrinėlių, iš kurių „Styginių kvartetas A minore“ patraukė kritiko Karlo Flodino dėmesį: jis rašė, kad „''Vienu mostu p. Sibelijus įžengė į aukščiausiąją gretą tų, kuriems priklausys Suomijos kūrybinės kompozicijos ateitis“''.
 
Po mokslų [[Helsinkis|Helsinkyje]] J. Sibelijaus mentorius M. Vegelijus pageidavo, kad jis išeitų vokiškosios muzikos mokyklos kursą. J. Sibelijus tobulinosi [[Berlynas|BerlyneBerlyno]] Šarvenkos konservatorijoje vadovaujamas Alberto Bekerio.<ref>Barnett, Andrew. ''Sibelius''. Yale University Press, 2007, p. 53</ref> Berlyne jis matė Hansą fon Biulovą, diriguojantį [[Ludwig van Beethoven|Betchoveno]] simfonijas ir atliekantį Betchoveno pianino sonatas. Išgirdo [[Richard Strauss|R. Štrauso]] simfoninę poemą „Don Žuanas“. [[Richard Wagner|R. Vagnerio]] kūriniai „Tanhoizeris“ ir „Niurnbergo meisterzingeriai“ paliko milžinišką įspūdį J. Sibelijui. Berlyne lankėsi suomių kompozitorius Robertas Kajanas diriguoti savo simfoninės poemos „Aino“ atlikimą. Šie faktai matyt pastūmėjo J. Sibelijų pradėti kurti simfoninę muziką. 1890 m. jis parašė „Pianino kvintetą G minore“, kuris laikomas pirmąja išties „sibeliška“ kompozicija. Grįžęs vasarai atostogų į namus J. Sibelijus pradėjo santykiussusižadėjo su būsimąja žmona Aino Jarnefelt, kurios tėvas Aleksandras Jarnefeltas buvo Rusijos imperijos generolas (tuomet Suomijos kunigaikščiais buvo Rusijos carai ir formaliai šalis priklausė Rusijos imperijai). Su [[Feručis Buzonis|F. Buzonio]] rėmimu vėliau 1890 m. J. Sibelijus persikėlė į [[Viena|Vieną]]. F. Buzonis buvo rekomendavęs jį [[Johanesas Bramsas|J. Bramsui]], tačiau senstantis kompozitorius jo nepriėmė į mokinius. Vienoje J. Sibelijus mokėsi pas tuo metu populiarius Karl Goldmark (1830−1915) ir Robert Fuchs (1847−1927). [[Antonas Brukneris|A. Bruknerį]] vertino geriausiu savo laikmečio kompozitoriumi.
=== Kompozitoriaus iškilimas ir vėlyvieji metai ===
 
Gyvendamas Vienoje, anksčiaus kūręs [[kamerinė muzika|kamerinę muziką]], J. Sibelijus pradėjo dirbti su orkestrinės muzikos kūriniais. Ypač susidomėjo [[Kalevala]]: ''„Aš manau, kad Kalevala yra labai šiuolaikiška. Mano nuomone, tai tikra muzika: tema ir variacija“''. Įkvėptas epo J. Sibelijus sukūrė poetinę simfoniją „Kulervas“. Jos premjera įvyko Helsinkyje 1892 m. balandžio 28 d. ir sulaukė didžiulio pasisekimo. laikoma nacionalinės, išties suomiškos pradžia. 1892 m. birželio 10 d. J. Sibelijus vedė Aino Jarnefelt.<ref>Barnett, Andrew. ''Sibelius''. Yale University Press, 2007, p. 75</ref> Iš viso pora susilaukė 6 dukterų, iš kurių viena mirė tik gimusi. Po vestuvių pora keliavo į [[Karelija|Kareliją]]. J. Sibelijus užrašinėjo karelų liaudies dainas ir vėliau gavo Helsinkio universiteto stipendiją toliau tęsti šį darbą.<ref>Barnett, Andrew. ''Sibelius''. Yale University Press, 2007, p. 75</ref> Sekanti simfoninė poema ''„En Saga“'', pristatyta 1893 m., buvo sutikta mažiau entuziastingai.<ref>Barnett, Andrew. ''Sibelius''. Yale University Press, 2007, p. 79</ref> Tais pačiais metais sukurta muzika koncertui „Karelija“ tautiškam renginiui [[Vyborgas|Vipuryje]].<ref>''The Cambridge Companion to Sibelius''. Cambridge University Press, 2004, p. 16</ref> 1894 m. kompozitorius keliavo į [[Bairoito festivalis|Bairoito festivalį]], lankėsi Miunchene ir Venecijoje.<ref>Mäkelä, Tomi. ''Jean Sibelius''. Boydell & Brewer Ltd, 2011, p. xvii</ref> Šiuo metu J. Sibelijus nusprendė tęsti simfoninių poemų kūrybą, o ne pasirinkti vagneriškąjį operų kūrėjo kelią.<ref>Barnett, Andrew. ''Sibelius''. Yale University Press, 2007, p. 95</ref> Norėdamas išlaikyti šeimą J. Sibelijus mokė smuiko ir muzikos teorijos Helsinkio muzikos institute ir orkestro mokykloje, įsteigtoje R. Kajano. 1896 m. pretendavo į muzikos dėstytojo postą Helsinkio universitete, tačiau ji atiteko R. Kajanui. 1899 m. publikai pristatyta garsiausiu J. Sibelijaus kūriniu įvardijama „Finlandia“ (originaliai „Suomija pabunda“, ''Suomi Herää'').<ref>''The Cambridge Companion to Sibelius''. Cambridge University Press, 2004, p. 81</ref>
[[Vaizdas:Jean Sibelius in 1920.jpg|thumb|right|180px| Janas Sibelijus 1920 metais]]
Po 1900 m. J. Sibelijaus muzika pradėjo keistis labiau į klasikinę, sumažėjo romantizmo bruožų. 1899 m. jis sukūrė „Simfoniją Nr. 1“, 1902 m. − „Simfoniją Nr. 2“. 1900−1901 m. kompozitorius su žmona viešėjo [[Rapalas|Rapale]] Italijoje. Antikinio meno formos ir [[Giovanni Pierluigi da Palestrina|Palestrinos]] muzika, pasak J. Sibelijaus, sukėlė jam ''„keistas mintis apie muzikos prigimtį“''. Naujų idėjų vedamas kompozitorius 1902 m. perdirbo ''„En Saga“''. Nerasdamas įkvėpimo šaltinių Helsinkyje, J. Sibelijus su šeima 1904 m. persikraustė į namą Tusuloje (dabar [[Jervenpė]]). Jis pradėjo garsėti užsienyje, keliavo po įvairias šalis, dirigavo savo kūrinių atlikimą ir dalyvavo premjerose. Ypač jo muzikai sekėsi [[JK|D. Britanijoje]]. 1906 m. britų rašytoja Roza Niumark publikavo knygą apie J. Sibelijų, kuri buvo išversta į vokiečių kalbą.<ref>Mäkelä, Tomi. ''Jean Sibelius''. Boydell & Brewer Ltd, 2011, p. xx</ref> 1907 m. sukūrė „Simfoniją Nr. 3“ ir Helsinkyje sutiko [[Gustavas Maleris|Gustavą Malerį]]. 1908 m. J. Sibelijui buvom išoperuotas gerklės vėžys, jis nebegalėjo rūkyti ir vartoti alkoholio apie septynerius metus laiko. Šio laikotarpio muzika buvo mažiau mėgiama ir suprantama publikos, kompozitorius pradėjo prarasti nacionalinio Suomijos kompozitoriaus vardą. 1911 m. sukurta „Simfonija Nr. 4“. Užsienyje garsas apie jį tik augo, 1912 m. jam buvo pasiūlytas kompozicijos profesoriaus postas Vienos muzikos akademijoje, kurio J. Sibelijus atsisakė. 1914 m. kompozitorius keliavo į [[JAV]], kur [[Jeilio universitetas]] jam suteikė garbės daktaro laipsnį.
 
[[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmojo pasaulinio karo]] metu valstybinė išmoka kompozitoriui nuvertėjo, jis nebegavo perlaidų iš vokiečių leidybinės firmos, J. Sibelijaus šeima gyveno beveik skurde. 1917 m. Suomijai paskelbus nepriklausomybę kilo trumpas pilietinis karas, kuris reikšmingai nepaveikė kompozitoriaus gyvenimo. 1919 m. jis paruošė galutinę „Simfonijos Nr. 5“ versiją. 1920 m. atmetė pasiūlymą tapti Eastman muzikos mokyklos kompozicijos dėstytoju JAV.<ref>Mäkelä, Tomi. ''Jean Sibelius''. Boydell & Brewer Ltd, 2011, p. xxiii</ref> 1922 m. kompozitorius tapo [[masonai|masonų]] draugijos nariu.<ref>Mäkelä, Tomi. ''Jean Sibelius''. Boydell & Brewer Ltd, 2011, p. xxiii</ref> 1923 m. įvyko „Simfonijos Nr. 6“ premjera ir 1924 m. − „Simfonijos Nr. 7“. 1931 m. kompozitorius atliko paskutinę kelionę į užsienį.<ref>Mäkelä, Tomi. ''Jean Sibelius''. Boydell & Brewer Ltd, 2011, p. xxiv</ref> Iki 1943 m. kompozitorius kūrė Aštuntąją simfoniją ir galų gale ją sunaikino negalėdamas užbaigti. Vėlyvaisiais metais J. Sibelijus buvo plačiai pripažintas ir gerbiamas kompozitorius tarptautiniu mastu. Jo 90-ojo gimtadienio proga [[Vinstonas Čerčilis]] jam nusiuntė Havanos cigarų dėžę. Janas Sibelijus mirė 1957 m. rugsėjo 20 d. nuo kraujo išsiliejimo į smegenis ir buvo palaidotas kalvos šlaite prie savo namo „Ainolos“ [[Jervenpė]]je. Jo žmona Aino mirė 1969 m. Jano ir Aino Sibelijų sodyboje „Ainoloje“ įkurtas muziejus.<ref>[https://www.ainola.fi/eng_index.php ainola.fi]</ref>
== Šaltinis==
* [http://www.kansallisbiografia.fi/english/person/3630 Murtomäki, Veijo. ''National Biography of Finland'']
== Išnašos ==
{{Ref|2}}
== Nuorodos ==
{{commonscat|Jean Sibelius}}