Sardinijos karalystė: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[1848]]−[[1849]] m. Europoje vykstant tautų pavasariui Sardinijos karalius Carlo[[Karolis AlbertoAlbertas]] nusprendė pradėti I-jįPirmąjį Italijos UnifikacijosSuvienijimo karą, tikėdamasis gauti entuziastingą nacionalistų palaikymą bei manydamas, kad Austrija pati esantiyra per silpna apsiginti, nes buvo drebinama revoliucijų. Sardinijos karalystė pralaimėjo karą su [[Austrija]]. Kare buvo du svarbiausi mūšiai -− CustozosKustocos ir Navaros. Abudu baigėsi triuškinamais Sardinijos pralaimėjimais ir karaliaus CarloKarolio Alberto sosto atsisakymu vardan savo sūnaus [[Viktoras Emanuelis II|Viktoro Emanuelio II]] naudai.

[[1852 m.|1852]] m. [[Camillo Benso, conte di Cavour|Kavūras]] tampatapo Sardinijos ministru pirmininku ir pradedapradėjo ekonomines bei religines reformas. Sardinijoje yrabuvo išplečiamas geležinkelių tinklas bei sudaromossudarytos prekybos sutartys su [[Prancūzija]], [[Belgija]] bei [[Jungtinė Karalystė|Jungtine Karalyste]]. SardinijaSardinijos tampakaralystė tapo stipriausia Italijos pusiasalio valstybe Italijoje neskaitant Austrijos.

[[1854 m.|1854]] m. Perper [[Krymo karas|Krymo karą]] yrabuvo išsiunčiamaišsiųsta maža kariuomenės dalis iš Sardinijos karalystės kautis anglų ir prancūzų pusėje prieš Rusiją.

[[1856 m.|1856]] m. Perper taikos konferenciją Paryžiuje SardinijaSardinijos karalystė nieko negaunanegavo, tačiau Prancūzija ir Jungtinė Karalystė imaėmė palaikyti Sardiniją Italijos unifikacijossuvienijimo klausimeklausimu. Jungtinė Karalystė nusigrežianusigręžė nuo savo ilgalaikės sąjungininkės Austrijos, nes ji liko neutrali per šį konfliktą (Krymo karą).

[[1859]] m. Kavūras susitinkasusitiko su Prancūzijos imperatoriumi [[Napoleonas III|NapaleonuNapoleonu III]] Plombiere, kur buvo sudarytas slaptas paktas su Prancūzija, kad ši paremtų Sardiniją kare prieš Austriją dėl [[Venecijos provincija|Venecijos]] ir Lombardijos mainais į Nicą ir Savoją. Karui prasidėjus Prancūzija padedapadėjo Sardinijos karalystei, tačiau dėl didelių patirtų aukų jie išstojaišstojo iš karo, pasirašydami Vilafrankos taikos sutartį, pagal kurią SardinijaSardinijai gaunaatiteko LombardijąLombardija. Tačiau karo metu Toskana, Lucca, Modena ir Parma sukyla prieš savo monarchus, surengia referendumus dėl prisijungimo prie Sardinijos, kuriuos nacionalistai lengvai laimi. Taipogi neramumai Popiežiaus valstybėje leidžia nacionalistam atsiskirti Romangos provincijoje ir taipogi prisijungti prie Sardinijos karalystės.

[[1860 m.|1860-61]] m. [[Giuseppe Garibaldi|Garibaldis]], garsus Italijos patriotas, surengiasurengė tūkstančiosavanorių žygį„Tūkstančio žygį“. Šie ''raudonmarškiniai'', kaip buvo vadinami, laivais plaukė nuo Genujos iki Sicilijos, kur jie išsilaipino ir pradėjo kovą dėl galutinio Italijos suvienijimo. [[Abiejų Sicilijų karalystė|Abiejų Sicilijų karalystės]] armija buvo per silpna ir demoralizuota, kad pasipriešintų šiai kariaunai, prie kurios šliejosi valstiečiai bei savanoriai romantikai iš užsienio. Užėmus [[Palermas|Palermą]] Garibaldis pasiskelbė Sicilijos diktatoriumi ir tesė kovą dėl Italijos išlaisvinimo persikeldamas per Mesinos sąsiaurį. Britanijos laivai jam netrukdė ir net padėjo per šį persikėlimą dėl to, kad Garibaldis buvo garsus ir mėgiamas užsienyje bei dėl to, kad Jungtine Karalystė taposimpatizavo simpatetiška unifikacijosGaribaldžio judėjimui. Tačiau Kavūras, bijodamas, kad Garibaldžiui niekas nesustrukdysnesutrukdys pasiskelbti pietų Italijos diktatoriumi arba, dar blogiau, pulti Popiežiaus valstybę ir taip išprovokuoti užsienio valstybių reakciją, pats įsikišaįsikišo į karą ir pasiunčiapasiuntė Sardinijos armiją į Italijos pietus. Bežygiuojant Sardinijos armija prijungiaužėmė beveik visą Popiežiaus valstybę, išskyrus [[Roma|Romą.]]

[[1861]] m. [[kovo 17]] d. Sardinijos karalystė pasivadino [[Italijos karalystė (1861–1946)|Italijos karalyste]]. Ir1866 Italijosm. unifikacijaprie jos prijungta [[Lombardijos-Venecijos karalystė]], 1870 m. − [[Popiežiaus valstybė]] su [[Roma|Romos miestu]] ir [[Lacijus|Laciju.]] Taip užbaigtas Italijos užbaigtasuvienijimas.

Tarp istorikų yra nesutariančių nuomonių apie Sardinijos motyvaciją per Italijos unifikacijąsuvienijimą. S. M. di Scala teigia, kad Sardinija veikė nuoširdžiai ir tikrai tikėjo Italijos nacionalizmu ir norėjo apjungti visas Italijos žemes, tačiau tada lieka neaišku, kodėl Kavūras taip lengvai atidavė Nicą ir Savoją, tuomet buvusias itališkas žemes, Prancūzijai. L. C. B Seaman teigia, kad Sardinija tenorėjo padidinti savo žemes ir dinastinį prestižą, o ne apjungti Italiją.