Sardinijos karalystė: Skirtumas tarp puslapio versijų

3 759 pridėti baitai ,  prieš 3 metus
S
Praplėstas straipsnis, pateikta daugiau informacijos
S (Praplėstas straipsnis, pateikta daugiau informacijos)
[[1792]] m. Sardinijos karalystė įstojo į koaliciją prieš [[Prancūzija|Prancūziją]]. 1792 m. Prancūzija užėmė ir prisijungė [[Savoja|Savoją]] ir [[Nica|Nicą]], [[1798]] m. − Pjemontą.
 
[[Vienos kongresas]] ([[1814]]−[[1815]] m.) atkūrė Sardinijos karalystę, gražindama jai Nicą ir Savoją ir perdavė jai [[Ligūrija|Ligūriją]].
 
[[1821]] m. Pjemonte įvyko revoliucija, tačiau ji buvo nesėkminga ir numalšinta pasitelkus Austrijos pajėgas. Per 1848 m. revoliuciją buvo paskelbta Sardinijos karalystės konstitucija. Tai lėmė, kad nuo to laiko Sardinijos karalystė buvo liberaliausia iš Italijos karalysčių. Ji tapo Italijos nacionalistų ir romantikų emigracijos tikslu.
 
[[1848]]−[[1849]] m. Europoje vykstant tautų pavasariui Sardinijos karalius Carlo Alberto nusprendė pradėti I-jį Italijos Unifikacijos karą, tikėdamasis gauti entuziastingą nacionalistų palaikymą bei manydamas, kad Austrija pati esanti per silpna apsiginti, nes buvo drebinama revoliucijų. Sardinijos karalystė pralaimėjo karą su [[Austrija]]. Kare buvo du svarbiausi mūšiai - Custozos ir Navaros. Abudu baigėsi triuškinamais Sardinijos pralaimėjimais ir karaliaus Carlo Alberto sosto atsisakymu vardan savo sūnaus Viktoro Emanuelio II.
[[1848]]−[[1849]] m. Sardinijos karalystė pralaimėjo karą su [[Austrija]], norėdama pradėti [[Italijos suvienijimas|Italijos suvienijimą]]. [[1859]] m. vėl kariavo su Austrija dėl [[Lombardija|Lombardijos]] ir [[Venecija|Venecijos]].
 
[[1852 m.|1852]] m. Kavūras tampa Sardinijos ministru pirmininku ir pradeda ekonomines bei religines reformas. Sardinijoje yra išplečiamas geležinkelių tinklas bei sudaromos prekybos sutartys su Prancūzija, Belgija bei Jungtine Karalyste. Sardinija tampa stipriausia Italijos pusiasalio valstybe neskaitant Austrijos.
Per [[1859]]−[[1860]] m. Italijos revoliuciją prie Sardinijos karalystės prisijungė beveik visos Italijos valstybės ir sritys.
 
[[1854 m.|1854]] m. Per [[Krymo karas|Krymo karą]] yra išsiunčiama maža kariuomenės dalis kautis anglų ir prancūzų pusėje prieš Rusiją.
[[1861]] m. [[kovo 17]] d. Sardinijos karalystė pasivadino Italijos karalyste.
 
[[1856 m.|1856]] m. Per taikos konferenciją Paryžiuje Sardinija nieko negauna, tačiau Prancūzija ir Jungtinė Karalystė ima palaikyti Sardiniją Italijos unifikacijos klausime. Jungtinė Karalystė nusigrežia nuo savo ilgalaikės sąjungininkės Austrijos, nes ji liko neutrali per šį konfliktą.
 
[[1859]] m. Kavūras susitinka su Prancūzijos imperatoriumi [[Napoleonas III|Napaleonu III]] Plombiere, kur buvo sudarytas slaptas paktas su Prancūzija, kad ši paremtų Sardiniją kare prieš Austriją dėl [[Venecijos provincija|Venecijos]] ir Lombardijos mainais į Nicą ir Savoją. Karui prasidėjus Prancūzija padeda Sardinijos karalystei, tačiau dėl didelių patirtų aukų jie išstoja iš karo, pasirašydami Vilafrankos taikos sutartį pagal kurią Sardinija gauna Lombardiją. Tačiau karo metu Toskana, Lucca, Modena ir Parma sukyla prieš savo monarchus, surengia referendumus dėl prisijungimo prie Sardinijos, kuriuos nacionalistai lengvai laimi. Taipogi neramumai Popiežiaus valstybėje leidžia nacionalistam atsiskirti Romangos provincijoje ir taipogi prisijungti prie Sardinijos karalystės.
 
[[1860 m.|1860-61]] m. [[Giuseppe Garibaldi|Garibaldis]], garsus Italijos patriotas surengia tūkstančio žygį. Šie 'raudonmarškiniai', kaip buvo vadinami, laivais plaukė nuo Genujos iki Sicilijos, kur jie išsilaipino ir pradėjo kovą dėl galutinio Italijos suvienijimo. Abiejų Sicilijų armija buvo per silpna ir demoralizuota, kad pasipriešintų šiai kariaunai prie kurios šliejosi valstiečiai bei savanoriai romantikai iš užsienio. Užėmus [[Palermas|Palermą]] Garibaldis pasiskelbė Sicilijos diktatoriumi ir tesė kovą dėl Italijos išlaisvinimo persikeldamas per Mesinos sąsiaurį. Britanijos laivai jam netrukdė ir net padėjo per šį persikėlimą dėl to, kad Garibaldis buvo garsus ir mėgiamas užsienyje bei dėl to, kad Jungtine Karalystė tapo simpatetiška unifikacijos judėjimui. Tačiau Kavūras bijodamas, kad Garibaldžiui niekas nesustrukdys pasiskelbti pietų Italijos diktatoriumi arba dar blogiau pulti Popiežiaus valstybę ir taip išprovokuoti užsienio valstybių reakciją pats įsikiša į karą ir pasiunčia armiją į Italijos pietus. Bežygiuojant Sardinijos armija prijungia beveik visą Popiežiaus valstybę, išskyrus [[Roma|Romą.]]
 
[[1861]] m. [[kovo 17]] d. Sardinijos karalystė pasivadino Italijos karalyste. Ir Italijos unifikacija užbaigta.
 
Tarp istorikų yra nesutariančių nuomonių apie Sardinijos motyvaciją per Italijos unifikaciją. S.M. di Scala teigia, kad Sardinija veikė nuoširdžiai ir tikrai tikėjo Italijos nacionalizmu ir norėjo apjungti visas Italijos žemes, tačiau tada lieka neaišku, kodėl Kavūras taip lengvai atidavė Nicą ir Savoją, tuomet buvusias itališkas žemes. L.C.B Seaman teigia, kad Sardinija tenorėjo padidinti savo žemes ir dinastinį prestižą, o ne apjungti Italiją.
 
== Nuorodos ==
14

pakeitimų