Opera: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Puslapis keičiamas tekstu „duhai visi“ |
S Atmestas 83.171.0.201 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Homobot keitimas) |
||
Eilutė 1:
:[[Vaizdas:Gasfgdaf.jpg|thumb|[[Metropolitan Opera]] teatras Niujorke. Žymiausia pasaulio operos scena.]]''Apie interneto naršyklę žiūrėkite – [[Opera (naršyklė)]].''
[[Vaizdas:Sydney opera house.jpg|thumb|''Sidney Opera House'' – garsus savo architektūra [[Sidnėjus|Sidnėjaus]] operos pastatas]]
[[Vaizdas:I lituani.jpg|thumb|left|180px|Pirmos operos lietuviška tematika ''I Lituani'' (1874 m.) afiša]]
'''Opera''' ([[italų kalba|ital.]] ''opera'', {{la|opera}}) – sceninis [[Muzika|muzikinis]] veikalas. Tai didelės apimties, kelių dalių kūrinys, kuriame dalyvauja orkestras ir solistai. Dainuojama ir vaidinama su [[orkestras|orkestro]] pritarimu. Beje, draminė kalba dažnai dainuojama rečitatyvu.
Šnekamojoje kalboje '''Opera''' taip pat vadinamas '''operos [[teatras]]''' – pastatas, skirtas operos atlikimui.
Tokiame pastate yra scena bei orkestro duobė priešais sceną.
Žiūrovai kūrinius stebi iš [[parteris|parterio]] bei keliais aukštais prabangiai įrengtų balkonų.
{{copyvio|http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2009~D_20090629_132831-51636/DS.005.0.01.ETD}}
== Opera Prancūzijoje ==
XVII a. [[Prancūzija]] buvo vienintelė [[Europa|Europos]] valstybė, sukūrusi savitą operos tradiciją. Pagrindinis politikos ir kultūros centras buvo karaliaus rūmai [[Paryžius|Paryžiuje]]. Nors italų opera čia buvo žinoma nuo pat jos atsiradimo, tačiau prancūzų operos raidai didžiausios įtakos turėjo rūmų baletas (''ballet de cour'') ir klasicistinis P. Corneille'o, J. Racine'o, Moliero teatras. Prancūzų operai atsirasti pradėjo poeto P. Perrino ir kompozitoriaus R. Cambert'o veikla. Svarbiausias prancūzų operos kūrėjas yra J. B. Lully; kartu su [[Molière|Molieru]] sukūrė komedijos baleto žanrą. Operas, kurios vadinamos lyrinėmis (t. y. dainuojamomis, muzikinėmis) tragedijomis jis pradėjo kurti 1672 m. daugiausia pagal Ph. Quinault libretus. Žymiausios J. B. Lully operos: "Alkestidė" ([[1674 m.|1674]] m.), "Tesėjas" ([[1675 m.|1675 m]].), "Amadis" ([[1684 m.]]), "Armidė" ([[1686 m.]]) Prancūzų operoje dramos vaidmuo buvo ryškesnis nei itališkojoje, svarbesni chorų epizodai, dažniau skambėjo instrumentinė muzika. Iš baleto scenų net susiklostė savitas žanras - opera baletas. Juos kūrė žymiausias XVIII a. prancūzų kompozitorius ir muzikologas J. Ph. Rameau ( žym. operos: "Galantiškoji Indija" ([[1735 m.]]), "Hebės šventė" ([[1739 m.|1739 m]].), "Kastoras ir Poluksas" ([[1737 m.]]), "Zaroastras" ([[1749 m.]]))
== Opera Vokietijoje ==
Pirmoji opera [[Vokietija|Vokietijoje]] - H. Schutzo "[[Dafnė]]" ([[1627 m.]]) - pastatyta Torgau, parašyta pagal tą patį O. Rinuccini libretą (išverstas į [[Vokiečių kalba|vokiečių kalbą]]). Svarbiais italų operos centrais nuo [[XVII amžius|XVII a]]. tapo [[Dresdenas]], [[Miunchenas]], [[Hanoveris]], nuo [[1678 m.|1678 metų]], atidarius viešąjį teatrą - [[Hamburgas]], tapęs vokiškos operos židiniu. Čia kūrė kompozitoriai J. S. Kusseris, R. Keiseris, J. Matthesonas, G. Ph. Telemanas. Pirmąsias operas [[Hamburgas|Hamburgo]] teatrui sukūrė ir [[Georg Friedrich Händel|G. F. Hendelis]]. Italų opera klestėjo [[Viena|Vienoje]].
== Opera Anglijoje ==
[[Anglija|Anglijos]] operoje ryški italų ir prancūzų operos įtaka bei savita anglų teatro tradicija - [[XVII amžius|XVII a.]] pr. klestėjo [[William Shakespeare|V. Šekspyro]] dramos, prancūzų rūmų baletui giminingas žanras. Kita vertus, teatro raidai kliudė [[1640 m.]] [[revoliucija]], pilietiniai karai, teatro draudimas Respublikos laikotarpiu ir kt. Žymiausias kūrėjas - H. Purcellas, vienintelė jo opera - "Didonė ir Enėjas" ([[1699 m.]]). Susiklostė ''semiopera'' (t. y. pusiau opera) - drama, kurioje daug muzikos (H. Purcello muzika [[William Shakespeare|V. Šekspyro]] "Vasarvidžio nakties sapnui", "Audrai"). Vertingų operų sukūrė Th. A. Arne. Anglijoje klestėjo italų opera. Žymiausias jos kūrėjas - [[Georg Friedrich Händel|G. F. Hendelis]], [[1713 m.|1713 metais]] apsigyvenęs Londone ir tapęs karalienės rūmų kompozitoriumi bei Karališkosios muzikos akademijos vadovu. Operas ("[[Gajus Julijus Cezaris|Julijus Cezaris]] Egipte" ([[1724 m.]]), "Tamerlanas" ([[1725 m.]]). "[[Kserksas I|Kserksas]]" ([[1738 m.]])) jis kūrė iki [[1741 m.|1741 metų]] (tuomet buvo parodyta paskutinioji opera "Deidamėja"), vėliau rašė oratorijas. [[XVIII amžius|XVIII a.]] pr. [[Londonas|Londone]] pasirodė savitas anglų teatro žanras - ''dainų opera,'' [[Europa|Europoje]] plintančios komiškosios operos angliškoji atmaina. Pirmąją jų - "Elgetų opera" ([[1728 m.]]) - sukūrė dramaturgas J. Gay'us ir kompozitorius J. Ch. Perpuschas. [[XIX amžius|XIX a.]] pab. - [[XX amžius|XX a.]] pr. talentinga kompozitorių karta sukūrė angliškų operų (F. Delius, G. Holstas, R. Vaughanas-Williamsas).
== Opera Ispanijoje ==
[[Ispanija|Ispanų]] muzikinio teatro radimąsi sąlygojo stipri dramos tradicija (P. Calderonas, F. Lope de Vega); susiklostė '''''sarsuelos''''' žanras, sukurta operų. [[XIX amžius|XIX a.]] pab. - [[XX amžius|XX a.]] pr. talentinga kompozitorių karta sukūrė ispaniškųjų operų (I. Albenizas, E. Granados, M. de Falla).
== Opera XVIII amžiuje ==
[[Vaizdas:Čimarosa11.jpg|thumb|180x180px|Kompozitorius D. Čimarosa]]
''Opera buffa'' plėtotė irgi turėjo nemažai reikšmės operos raidai. Nedidelės komiškas intermedijas tarp o''pera seria'' veiksmų imta rodyti atskirai, ir kaip savarankiškas žanras [[Neapolis|Neapolyje]] susiklostė ''opera buffa.'' Žymiausi kūrėjai buvo G. B. Pergolesi, G. Paisiello, D. Cimarosa, [[Džoakinas Rosinis|G. Rossini.]]
'''''Opera buffa''''' svarbiausi bruožai - gyvi šokių ritmai, buitinės melodijos, nuotaikingi siužetai, naujo tipo veikėjai - kasdieniai, buitiniai charakteriai - būdingi ir prancūziškajai jos atmainai - komiškajai operai ('''''opera comique''''').
[[Vaizdas:Pergolesis12.jpg|thumb|171x171px|G. B. Pergolesis]]
[[1752 m.]] į [[Paryžius|Paryžių]] atvykus italų trupei su ''opera buffa'' repertuaru (ir su G. B. Pergolesi "Tarnaitė ponia"), kilo vadinamasis "''bufonų karas''", polemika tarp prancūzų operos (lyrinės tragedijos) šalininkų ir italų operos gerbėjų. Pastarieji prancūzų operos pompastikai, dirbtinumui priešpastatė italų ''opera buffa'' natūralumą, paprastumą. Tarp bufonininkų buvo ir žymūs švietėjai [[Jean-Jacques Rousseau|Ž. Ž. Ruso]], [[Denis Diderot|D. Didro]] ir kt. Polemika paskatino komiškosios operos raidą. Jos žymiausiais kūrėjais buvo F. A. Philidoras, P. A. Monsigny, A. Gretry. Jų komiškosiose operos atsirado ir reikšmingesnių lyrinių bei dramatinių elementų, susiklostė '''''semiseria''''' (pusiau rimtos) operos tipas. Panašūs pokyčiai vyko ir Ispanijos teatre. Ten savitą karališkųjų rūmų ''sarsuelos'' (muzikiniai vaidinimai, panašūs į ''opera seria'' stilių, su dialogais, šokio epizodais) žanrą vis labiau užgožė italų opera, tačiau šalia iškilo '''''tonadilija''''' - iš trumpučių intermedijų atsiradęs žanras ''(''tarsi ispaniškoji ''opera buffa'').
[[Vokietija|Vokietijoje]], kaip atsvara italų operai, paplito '''''zingšpylis''''', kurio pagrindiniai bruožai artimi prancūzų komiškajai operai.
[[XVIII amžius|XVIII a.]] italų ''opera seria'' sulaukė daug kritikos, imta ryškinti dramos vaidmenį. Šio proceso pradininkai - N. Jommelli, T. Traetta, [[Christoph Willibald von Gluck|Ch. W. Gluckas]] remdamasis to meto italų ir prancūzų operos laimėjimais, reformavo [[XVIII amžius|XVIII a.]] operą. Jis siekė ištisinio operos veiksmo plėtotės, visų operos komponentų (muzikos, poezijos, atlikimo) vienovės. Uvertiūra buvo siejama su operos veiksmu ir muzika. Ypač daug dėmesio skiriama melodijai. Sumažėjo skirtumai tarp rečitatyvo ir arijos. [[Orkestras]] pabrėžė pagrindinius dramaturgijos momentus. [[Christoph Willibald von Gluck|Ch. W. Glucko]] svarbiausios operos: "Orfėjas ir Euridikė" ([[1762 m.|1762 m]].), "Alkestidė" ([[1769 m.]] jos leidinio pratarmėje kompozitorius teoriškai išdėstė savo reformos esmę), "Paris ir Elena" ([[1770 m.]]), "Ifigenija Tauridėje" ([[1779 m.]]) [[Christoph Willibald von Gluck|Ch. W. Glucko]] reformuotos operos sukėlė didelę polemiką - vadinamąją [[Christoph Willibald von Gluck|Ch. W. Glucko]] ir N. Piccinni sekėjų karą.
== V. A. Mocartas ==
[[Vaizdas:Mocartas.jpg|thumb|216x216px|V. A. Mocartas]]
[[Volfgangas Amadėjus Mocartas|V. A. Mocartas]], sukūręs 23 operas ("Pirmoji ir svarbiausioji įstatymo pareiga", "Apolas ir Hiacintas", "Bastienas ir Bastienė", "Apsimetėlė Simpleton", "Mitridatas, Ponto karalius", "Askanio Alba", "Skipio sapnas", "Lucijus Sila", "Sodo vilos kambarinės", "Ganytojas karalius", "Tomas, Egipto karalius", "Zaidė", "Idomenėjas", "Pagrobimas iš Seralio", "Kairo žąsis", "Suklaidintas jaunikis", "Impresario", "Figaro vedybos", "Don Žuanas", "Visos jos tokios", "Išminties akmuo", "Tito gailestingumas", "Užburtoji fleita") savo kūryboje genealiai sujungė italų ''opera seria'' ir ''opera buffa,'' prancūzų operos, vokiškojo ''zingšpylio'' bruožus, sukurdamas muzikos ir dramos vienovę.
[[XVIII amžius|XVIII a.]] pab. - [[XIX amžius|XIX a.]] pr. mene pradėjo klostytis romantizmo bruožai. Operos sostine dar buvo [[Paryžius]]. Čia atsirado nauja žanro atmaina - prancūzų '''didžioji opera (''grand opera'')''' - monumentalios, herojinių istorinių siužetų operos. Joms būdingi svarbiausi romantizmo bruožai: dramatiškas būties suvokimas, aukštų dorovinių bei visuomeninių idealų siekis, didelės masinės choro bei baleto scenos, dramatiškos solistų, choro ir orkestro partijos. Žymiausias kūrėjas - G. Mejerberis ("Robertas velnias", "[[Hugenotai]]", "Pranašas", "Afrikietė").
Didžiųjų operų sukūrė H. [[Hector Berlioz|Berliozas]] ("Trojėnai"), D. F. Auberas ("Nebylė iš Portičio"), [[Džoakinas Rosinis|Dž. Rosinis]] ("[[Vilius Telis|Vilhelmas Telis]]"), J. F. Halevy ("Žydė"). Greta didžiosios operos gyvavo ir prancūzų ''opera comique'' (D. F. Aubero "Fra Diavolas").
== Operetė ==
Atsirado savitas žanras - "'''''išgelbėjimo opera'''''", taip pavadinta dėl tam tikrų siužeto ypatumų - operos pabaigoje pagrindinis herojus netikėtai išgelbstimas nuo mirties; jai būdingi dramatiniai konfliktai, teatro efektai, patetiškumas, ekspansyvi muzika, įtemptas siužetas. [[XIX amžius|XIX a.]] viduryje susiklostė '''''opera bouffe,''''' '''dar vadinama ''operete''''', perėmusi ir sustiprinusi satyrinius komiškosios operos elementus.
[[Operetė]] - muzikinis teatro žanras - pramoginio pobūdžio veikalas, jungiantis vokalinę ir instrumentinę muziką, šokį, baletą, pramoginės muzikos elementus. Muzikinės dramaturgijos pagrindą sudaro kupletinė daina ir šokis. Dramaturginės kulminacijos paprastai sutampa su operetės kūrimo laikui būdingu šokiu, dažnai apibūdinančiu visą muzikinio spektaklio atmosferą. Nors operetei būdingi tipiniai operos elementai - arija, duetas, ansamblis, choras, tačiau jie yra paprastesnės struktūros, išlaiko dainai ir šokiui būdingus bruožus. Muzikinės choreografijos numeriai plėtoja operetės siužetą, pabrėžia kūrinio prasminę idėją. Tuo operetė skiriasi nuo vodevilio, muzikinės komedijos, muzikinės dramos, kuriose muzika yra tik lyrinis elementas.
Kaip savarankiškas žanras operetė susiklostė [[XIX amžius|XIX a.]] 6 dešimtmetyje [[Prancūzija|Prancūzijoje]]. Ž. [[Ofenbachas]] pagrindinis kūrėjas. Pastarasis, pasitelkęs dramaturgus H. Meilhacą ir L. Halevy, kūrė intelektualią, drastiškai valdžios trūkumus pajuokiančią satyrą ("Orfėjas pragare" [[1858 m.]], "Gražioji Elena" [[1864 m.]], "Paryžiaus gyvenimas" [[1886 m.]], "Perikola" [[1868 m.]]). Ofenbacho tradicijas tęsė A. Ch. Lecocqas ("Ponios Angot duktė" [[1872 m.]]), R. Planquette'as ("Kornevilio varpai" [[1877 m.]]), A. E. Audranas ("Lėlė" [[1896 m.]])
Septintajame dešimtmetyje operetė suklestėjo [[Viena|Vienoje]]. Austrijos kompozitoriai atsisakė parodijos elementų, kūrė pagal buitinius, lyrinius siužetus, retai domėjosi socialinėmis temomis. Jų operetei būdinga lengva, nerūpestinga nuotaika. Austrų operetės pradininku laikomas F. von Suppe. Jo žymiausiose operetėse ("Gražioji Galatėja" [[1865 m.]], "Lengvoji kavalerija" [[1866 m.]], "Dona Džuanita" [[1880 m.]]) ryšku itališkosios ''opera buffa'' ir prancūzų operos įtaka. Pripažinimo sulaukė ir J. [[Johanas Štrausas|Štrauso]] (j.) operetės "Šikšnospanris" ([[1874 m.]]), "Linksmasis karas" ([[1881 m.]]), "Naktis Venecijoje" ([[1883 m.]]), "Čigonų baronas" ([[1885 m.]]) dėl jų [[Europa|Europoje]] labai išpopuliarėjo valsas.
== Opera XIX amžiuje ==
[[XIX amžius|XIX amžiuje]] susiklostė dar viena prancūzų operos rūšis - ''lyrinė opera'', pagrindinį dėmesį skirianti asmeninėms meilės dramoms, lyrinei išraiškai. Pirmosios tokios operos: [[Charles Gounod|Š. Guno]] "[[Romeo ir Džuljeta]]" ([[1859 m.]]), [[Georges Bizet|Ž. Bizė]] "Perlų žvejai" ([[1868 m.]]), A. Thomas "Mignon" ([[1866 m.]]), [[Camille Saint-Saëns|K. Saint-Sansas]] "Samsonas ir Dalila" ([[1877 m.]]), [[Leo Delibas|L. Delibe]] "Lakme" ([[1883 m.]]). Pasirinkus buitinius, prastuomenės gyvenimo siužetus, vaizduojant nesupoetintus jausmus, prancūzų operose išryškėjo natūralizmo bruožai ([[Georges Bizet|Ž. Bizė]] "Karmen" [[1875 m.]], G. Šarpentjė "Luiza" [[1900 m.]], A. Bruneau kūryba).
== ''Bel canto'' kūrėjai ==
[[XIX amžius|XIX amžiaus]] [[Italija|Italijoje]] operoje buvo svarbiausia muzikinė kūrybos sritis. Ryškiausi operų kūrėjai buvo [[Džoakinas Rosinis|Dž. Rosinis]], [[Vincenzo Bellini|V. Bielinis]], [[Gaetano Donizetti|G. Donicetis]], [[Džiuzepė Verdis|Dž. Verdis]]. Italų operos bruožai buvo plėtojami [[Džoakinas Rosinis|Dž. Rosinio]] operose "Tankredis" ([[1813 m.]]), "Italė Alžyre" ([[1813 m.]]), "Otelas" ([[1816 m.]]), "Sevilijos kirpėjas" ([[1816 m.]]), "Pelenė" ([[1817 m.]]), "Šarka vagilė" ([[1817 m.]]), "Mozė Egipte" ([[1818 m.]]), "Ežero mergelė" ([[1819 m.]]), "Grafas Ory" ([[1828 m.]]), "Vilhelmas Telis" ([[1829 m.]]), jose esama romantizmo savybių.
Itališkajam romantizmui atstovauja [[Vincenzo Bellini|V. Bielinis]] su savo 10 ''opera seria'', tarp jų "Sonambulė" ([[1831 m.]]), "Norma" ([[1831 m.]]), "[[Puritonai]]" ([[1835 m.]]), kuriose labiausiai suklestėjo ''bel canto'' stilius.
[[Gaetano Donizetti|G. Donicetis]] sukūrė per 70 operų, tarp kūrių "Liučija di Lamermur" ([[1835 m.]]), "Lukrecija Bordžija" ([[1833 m.]]), "Favoritė" ([[1840 m.]]), "Pulko duktė" ([[1840 m.]]), "Meilės eliksyras" ([[1832 m.]]), "Don Paskualė" ([[1843 m.]]). Visa Tiudorų dinastijos trilogija - "Ana Bolein", "Marija Stiuart" ir "Robertas Deverua".
== Dž. Verdis ==
Dž. Verdis sūkūrė 28 operas: "Obertas, San Bonifačio grafas", "Karalius vienai dienai", "Nabukas", "Lombardai pirmajame kryžiaus žygyje", "Ernani", "Du foskariai", "Žana d'Ark", "Alzyra", "Atila", "Makbetas", "Banditai", "Jeruzalė", "Korsaras", "Lenjano mūšis", "Luiza Miler", "Stifelijus", "Rigoletas", "Trubadūras", "Traviata", "Sicilijos mišparai", "Simonas Bokanegra", "Haroldas", "Kaukių balius", "Likimo galia", "Don Karlas", "Aida", "Otelas", "Falstafas". Jis iš esmės atspindi visą XIX amžiaus 2-osios pusės italų muzikos istoriją. Savo kūryboje plėtodamas italų operos tradicijas, itin pabrėžė vieną romantizmo tendencijų - tautiškumą. Ankstyvasis Dž. Verdžio kūrybos laikotarpis sutapo su italų tautinio atgimimo ''Risorgimento'' laikotarpiu, o jo vardas tapo patriotų simboliu. Šio laikotarpio operos: "Nabukas" ("Nabuchodonosaras") (1842 m.), "Ernani" (1844 m.), "Makbetas" (1847 m.), "Luiza Miler" (1849 m.) žavi ne vien muzikos grožiu, bet ir patriotinėmis, pasipriešinimo prievartai idėjomis. Naujasis Dž. Verdžio kūrybos tarpsnis prasidėjo, kai pasirodė "Rigoletas" (1851 m.), "Traviata" (1853 m.), "Trubadūras" (1853 m.). Siužeto pagrindas - asmeninės "mažųjų žmonių" dramos, istorijos ir visuomenės gyvenimo įvykiai buvo tik jų fonas. Šio laikotarpio operose Dž. Verdžio kūryboje įsikūnijo romantizmo suaktualinta operos prigimties, t. y. operos kaip dramos, idėja. Vėlesnės jo operos ("Sicilijos mišparai" (1855 m.), "Don Karlas" (1867 m.), "Aida" (1871 m.)) didžiosios operos stiliaus. Operoms "Kaukių balius" (1859 m.), "Likimo galia" (1862 m.) būdinga išradingesnė harmonija, originalesnė orkestruotė. didesnės dramaturginės reikšmės ansambliai, leitmotyvais suvienyta operos muzikinė ir dramatinė struktūra. Vėlyvosios Verdžio operos - tragiškasis "Otelas" (1887 m.) ir komiškasis "Falstafas" (1893 m.) - laikomos meniškiausiomis itališkomis operomis. Nuo ankstesniųjų operų "Otelas" skyrėsi nuolatine orkestro motyvų plėtote, transformuojama dramatine, lyrine melodija, nenutrūkstama muzikos tėkme kiekviename veiksme. Joje sukurtos ištisinio muzikinio plėtojamo scenos: numeriai sujungti, rečitatyvai persipynę su melodingais epizodais, veiksmų vientisumas sustiprina nuoseklų operos dramatizmą. Nuolat tobulindamas kūrybos metodus ir techniką, Dž. Verdis labiausiai ištobulino italų operą.
== XIX amžiaus opera Vokietijoje ==
XIX a. iškilo vokiečių romantinė opera, pagrįsta ''zingšpylio'' tradicija, Vienos klasikų kūryba. Jai būdinga legendų, pasakų, mistiniai, fantastiniai siužetai, antgamtiški veikėjai, didelis gamtos vaidmuo. Pradininku laikomas E. Th. A. Hofmanas. Jo žymiausia opera "Undinė" (1812/14 m.) ir esė "Poetas ir kompozitorius" tapo romantinės operos manifestu. Išsiskirtina C. M. von Veberio kūryba ("Stebuklingasis šaulys" 1821 m., "Euriantė" 1823 m.), L. Spohro "Faustas" (1813 m.), Jesonda (1823 m.), H. Marschnerio "Vampyras" (1828 m.), "Tamplierius ir žydė" (1829 m.). Komiškosios A. Lortzingo, F. von Flotovo, O. Nicolai operos.
== R. Vagneris ==
[[Vaizdas:Vokietija (Bairoitas).jpg|thumb|Richardo Vagnerio svajonių teatras Bairoite, Vokietijoje. Skirtas tik jo operoms.]]
Ypatingas romantinės vokiečių operos reiškinys - Richardo Vagnerio kūryba. [[Richard Wagner|R. Vagneris]] teigė, kad muzikos uždavinys - paklusti dramos ekspresijai, ją išryškinti. Jis tikėjo visiška dramos ir muzikos vienove, manydamas, kad jas tarpusavyje sieja ta pati draminė idėja. Savo mintis apie kūrybą, operą, meną išdėstė teoriniuose veikaluose "Menas ir revoliucija" ("Die Kunst und die Revolution", 1849 m.), "Ateities meno kūrinys" ("Das Kunstwerk der Zukunft", 1850 m.), "Opera ir drama" ("Oper und Drama", 1851 m.) Svarbiausios operos: "Rienzi" (1842 m.), "Skrajojantis olandas" (1843 m.), "Tanhoizeris" (1845 m.), "Lohengrinas" (1850 m.), tetralogija "Nybelungų žiedas" ("Reino auksas", "Valkirija", "Zygfrydas", "Dievų žūtis", 1857-1874 m.), "Tristanas ir Izolda" (1857-1859 m.), Niurnbergo meisterzingeriai (1862-1867 m.), "Parsifalis" (1882 m.). Didžiausias R. Vagnerio, operos reformuotojo, siekis - sukurti sudėtinį meno kūrinį (vok. ''Gesamtkunstwek''), vienijantį visus scenos meno elementus. Siekdamas savo operos vientisumo, libretus kūrė pats. 1876 metais Bairoite buvo atidarytas naujas, tik jo operų spektakliams skirtas, teatras. Muzikinėmis dramomis vadinamuose R. Vagnerio operose išnyko įprastinė žanro numerinė struktūra, dramaturgijos pagrindu tapo leitmotyvai, skambantys nuolatos, neatskiriamai siejantys kiekvieną veiksmo atkarpą, formuojantys "begalinę melodiją". Mito kaip idėjų ir siužetų šaltinio sureikšminimas, "begalinės melodijos" kūrimo metodas, novatoriška harmonija, orkestro vaidmuo - šie R. Vagnerio kūrybos bruožai turėjo įtakos tolesnei operos žanro raidai.
== Opera Rusijoje ==
Iki XIX a. [[Rusija|Rusijoje]] operas daugiausia kūrė kompozitoriai, atvykę iš Italijos, Prancūzijos ar Vokietijos. Pirmasis rusų muzikos klasikas - [[Michailas Glinka|M. Glinka]], sukūręs dvi operas: "Gyvybė už carą" ("Ivanas Susaninas" 1836 m.) ir "Ruslanas ir Liudmila" (1842 m.). Šios operos pradėjo dvi rusų operos kryptis - istorinę muzikinę dramą ir operą pasaką. Jo kūrybos principus plėtojo A. Dargomžyskis ("Undinė" 1855 m.) ir "Galingojo sambūrio" kompozitoriai: [[Modestas Musorgskis|M. Musorgskis]] ("Soročincų mugė" 1874-1880 m., "Borisas Godunovas" 1872-1873 m., "Chovanščina" 1872-1881), [[Aleksandras Borodinas|A. Borodinas]] ("Kunigaikštis Igoris" 1890 m.), [[Nikolajus Rimskis-Korsakovas|N. Rimskis-Korsakovas]] ("Snieguolė" 1882 m., "Sadko" 1897 m., "Auksinis gaidelis" 1909 m.). Daug operų sukūrė [[Piotras Čaikovskis|P. Čaikovskis]], tarp kurių išskirtinos "[[Eugenijus Oneginas]]" (1878 m.) ir "Pikų dama" (1890 m.). Tarp A. Rubinšteino operų reikšmingiausia lyrinė opera "Demonas" (1875 m.)
== Opera Čekijoje ==
[[Čekija|Čekų]] tautinės mokyklos svarbiausi operų kūrėjai buvo [[Bedržichas Smetana|B. Smetana]] (istorinės operos "Brandenburgiečiai Čekijoje" 1866 m., "Daliboras" 1868 m., "Libuše" 1881 m., komiškoji "Parduotoji nuotaka" 1866 m.), [[Antoninas Dvoržakas|A. Dvoržakas]] (lyrinė opera pasaka "Undinė" 1900 m.). Savitą operų stilių sukūrė Z. Fibichas. Verizmo bruožų turi L. Janačeko operos ("Podukra" 1903 m., "Katia Kabanova" 1919-1921 m.)
== Opera Lenkjoje ==
[[Lenkija|Lenkų]] tautinės operos istorija prasidėjo XVII a. pab. komiškųjų operų kūryba, tačiau pirmasis lenkų muzikos klasika yra S. Moniuška. Žymiausios jo operos - "Halka" (1848 m.), "Grafienė" (1860 m.), "Baisusis dvaras" (1865 m.).
== Opera Vengrijoje ==
Žymiausias [[Vengrija|vengrų]] tautinės operos kūrėjas - F. Erkelis: "Baltoji Marija" (1840 m.), "Bank Ban" (1861 m.)
== XIX amžiaus pabaiga ==
Italų operoje XIX a. paskutiniame dešimtmetyje atsirado nauja kryptis - verizmas. Jos žymiausi kūrėjai - P. Maskanjo ("Kaimo gabrė" 1892 m.) ir R. Leonkavalo ("Pajacai" 1892 m.). Verizmo idėjos buvo artimos U. Džiordanui ("Andrė Šenjė" 1896 m.), F. Cilea'ai ("Adriana Lecouvreur" 1902 m.), vokiečių kompozitoriui E. d'Albert'ui ("Slėnis" 1903 m.), jos pasireiškė ir [[Giacomo Puccini|Dž. Pučin]]<nowiki/>i kūryboje (sukūrė 12 operų, tarp jų: "Manon Lesko" 1893 m., "Bohema" 1896 m., "Toska" 1900 m., "Madam Baterflai" 1904 m., "Mergina iš vakarų" 1910 m., vienaveiksmių operų triptikas "Apsiaustas", "Sesuo Andželika" ir "Džanis Skikis" 1919 m., "Turandot" 1926 m., užbaigta F. Alfano).
== XX amžiaus opera ==
[[Vaizdas:Igor Stravinsky Essays.jpg|thumb|I. Stravinskis]]
XX a. muzikos stilistinė įvairovė atsispindi ir operos kūryboje. Prancūzijoje XX a. pr. kūrė [[Claude Debussy|K. Debiusi]], paveikęs visą XX a. muzikos raidą. Jo ''impresionistinė'' opera "Pelėjas ir Melisanda" (1902 m.) tapo impulsu naujai XX a. muzikos kalbai. Impresionistinėms operoms būdinga spalvinga harmonija ir instrumentuotė, subtili emocijų ar nuotaikų kaita. Tokių operų sukūrė P. Dukas ("Ariadnė ir Mėlynbarzdis" 1907 m.), M. Ravelis (komiškoji "Ispaniškoji valanda" 1911 m., vaikams parašyta "Vaikas ir burtai" 1925 m.). Prancūzų impresionizmas paveikė kai kurių italų ir ispanų kompozitorių kūrybą, tuo tarpu Vokietijoje , Austrijoje atsirado ''ekspresionizmas,'' susiklostęs iš vėlyvojo romantizmo. Šios stilistikos operoms būdinga didelės įtampos dramatiniai siužetai, vaizduojantys itin skaudžius žmonių likimus, kraštutiniais kontrastais pagrįsta muzikinė dramaturgija, komplikuota, disonansiška, vėliau ir atonali harmonija. Pirmąsias ekspresionistines operas sukūrė R. Štrausas ("Salomėja" 1905 m., "Elektra" 1909 m.), vėliau parašęs ir kitokio stiliaus operų, tarp jų - komiškąsias "Rožės kavalierius" (1911 m.), Intermezzo (1925 m.), "Arabela" (1933 m.), "Tyli moteris" (1935 m.), rimtosios ir komiškosios operos savybes vienijančią "Ariadnė iš Nakso" (1912 m.). Ekspresionistinės krypties operomis laikytinos A. Šionbergo "Laukimas" (1909 m.), "Laimingoji ranka" (1908-1913 m.), "Mozė ir Aronas" (1930-1932 m.), A. Bergo "Voicekas" (1917-1921 m.) ir "Lulu" (1928-1935 m.), P. Hindemitho "Žmogžudys - moterų viltis" (1921 m.), "Kardi - lakas" (1927 m.), E. Kreneko "Šuolis per šešėlį" (1924 m.), D. Šostakovičiaus "Ledi Makbet iš Mcensko srities" (1934 m.). Kaip priešingybė ekspresionizmui, į operą grįžo racionalūs apmąstymai, ikiromantinės muzikos tradicijos. ''Neoklasicizmo'' stiliumi parašytos I. Stravinskio "Lakštingala" (1909 m.), "Mavra" (1922 m.). Iki antrojo pasaulinio karo operos raidoje išryškėjo įvairių naujų stilių, muzikos kalba darėsi sudėtingesnė (P. Hindemitho "Dienos naujienos" 1929 m., "Dailininkas Mathisas" 1935 m., A. Honeggero "Judita" 1925 m. ir "Antigonė" 1927 m., S. Prokofjevo "Meilė trims apelsinams" 1921 m.), kartais vartojami džiazo elementai (Dž. Geršvino "Porgis ir Besė" 1935 m.). Siužetuose atsirado satyros, humoro (K. Weillio "Opera už tris skatikus" 1928 m.). Naujų formų įgavo ir pats operos žanras. Kai kurios operos įgijo oratorijos bruožų (I. Stravinskio "Edipas karalius" 1926 m., D. Milhaud "Kristupas Kolumbas" 1930 m., A. Honeggero dramatinė oratorija "Žana d'Ark ant laužo" 1935 m. dažnai atliekama scenoje).
XX a. antroje pusėje operos žanrą veikė atonalumas, komplikuota muzikos kalba, aleatorika, sonoristika, konkrečioji muzika, keitėsi tradicinės muzikos formos. Vokalo melodika įgavo instrumentinio skambėjimo pobūdį, atsirado daug rečitatyvų, netradiciškai imta traktuoti solisto balsą. Operų veiksmas tapo dinamiškesnis, formos lakoniškos, atsirado neeuropietiškų kultūrų ir jų muzikos elementų, susiklostė kitokie operos žanro pavidalai. Tai B. Briteno kamerinio pobūdžio operos "Lukrecijos išniekinimas" (1946 m.), "Albertas Heringas" (1947 m.), "Sraigto posūkis" (1954 m.), pagal japonų ''no'' teatro pjesę sukurta bažnytinė parabolė "Kuolingų upė" (1964 m.), F. Poulenco monodrama "Žmogaus balsas" (1959 m.), radijo operos - G. Bacewicz "Karaliaus Artūro nuotykis" (1959 m.), G. C. Menotti "Senmergė ir vagis" (1959 m.), televizijos operos - G. C. Menotti "Amhal ir naktiniai svečiai" (1951 m.). Reikšmingų operų sukūrė L. Dallapiccola ("Naktinis skridimas" 1940 m., "Kalinys" 1950 m., "Jobas" 1950 m., "Odisėjas" 1968 m.), L. Berio "Opera" (1970 m. sukurta koliažo principu), K. Pendereckis ("Liuduno velniai" 1969 m., "Prarastasis rojus" 1978 m., "Juodoji kaukė" 1986 m., "Karalius Ūbas" 1991 m.). Unikali kompozitoriaus O. Messiaeno sukurta vienintelė opera "Šventasis Pranciškus Asyžietis" (1983 m.)
XX a. antroje pusės avangardo kūryboje opera irgi užėmė svarbią vietą. Pažymėtinas K. Stockhauseno 7 operų ciklas "Šviesa" (paantraštė "Septynios savaitės dienos", pradėtas kurti 1977, baigtas 2003 metais). Svarbiausieji avangardo atstovai: J. Cage'as (operų ciklas "Europera I-V" 1987-1991 m.), Ph. Glassas ("Einšteinas paplūdimyje" 1975-1976 m. be įprasto dainuojamojo teksto, "Satyagraha" 1980 m., atliekama senąja egiptiečių sanskrito kalba apie M. Gandį, "Echnatonas" 1984 m., senąja egiptiečių kalba). Kompozitorius R. Ashley kuria TV operas. J. Adamso operose vaizduojami aktualūs įvykiai (minimalistinė opera "Niksonas Kinijoje" 1985-1987 m., "Klinghofferio mirtis" 1991 m.)
== Operos numeriai ==
# '' '''[[Arija]]''''' – tai svarbus operos numeris kurį atlieka solistas su orkestru. Tai pagrindinė veikėjų charakteristika.
# '' '''Ariozo''''' – tai mažesnis už ariją numeris, kurį atlieka solistas su orkestru.
# '' '''Rečitatyvas''''' – tai melodingas deklamavimas.
# '' '''[[Ansamblis]]''''' – kai dainuoja keli solistai kartu. Pagal dainininkų skaičių būna dueitai, tercetai, kvartetai.
# '' '''[[Choras]]''''' – operose reiškia didelės žmonių grupės jausmus.
# '' '''Uvertiūra''''' – tai orkestrinė operos įžanga.
# '' '''Antraktas''''' – tai įžanga prieš kitus operos veiksmus.
# '' '''[[Divertismentas]]''''' – tai šokio arba baleto numeris operoje.
== Opera Lietuvoje ==
[[Vaizdas:Klova.jpg|thumb|V. Klova]]
XVII a. [[Lietuvos valdovų rūmai|Vilniaus Žemutinės pilies]] rūmuose pastatytos 3 italų operos - rūmų kompozitoriaus M. Scacchi "Elenos pagrobimas" (1636 m.), "Andromeda" (1644 m.), "Apviltoji Kirkė" (1648 m.) (visų operų libretus parašė V. Puccitelli). XVIII a. ir iki XIX a. pr. operos statytos Lietuvos didikų rūmų teatruose. 1785 m. gastroliavusios W. Boguslawskio trupės pagrindu buvo įkurtas viešasis teatras Vilniuje, tais pačiais metais - ir Klaipėdoje. Pirmoji nacionalinė lietuvių opera yra M. Petrausko "Birutė" (1906 m. pagal G. Landsbergio melodramą). 1924 m. Bostone muzikos mėgėjų pastatyta [[Mikas Petrauskas|M. Petrausko]] opera "Eglė žalčių karalienė". Didelės įtakos lietuvių operos raidai turėjo 1920.12.31 [[Operos vaidykla (Kaune)|Operos vaidyklos]] Kaune parodyta [[Džiuzepė Verdis|Dž. Verdžio]] "Traviata", kuri skatino nacionalinių veikalų kūrimą. Nuo 1926 m. Valstybės operos spektaklius transliavo Kauno radiofonas. Iki antrojo pasaulinio karo buvo pastatytos šios lietuviškos operos: [[Mikas Petrauskas|M. Petrausko]] "Birutė" (1921 m.), [[Jurgis Karnavičius (1884)|J. Karnavičiaus]] "Gražina" (1932 m. pastatyta 1933 m.) ir "Radvila perkūnas" (1936 m. pastatyta 1937 m.), A. Račiūno "Tyrs talismanai" (1935 m., pastatyta 1936 m.), [[Mikas Petrauskas|M. Petrausko]] "Eglė" (J. Dambrausko redakcija, pastatyta 1939 m.). 1931 m. sukurta V. Bacevičiaus "Vaidilutė". Kaip ir daugelyje šalių, šios pirmosios nacionalinės operos buvo romantinės krypties. Karo metais vienintelė pastatyta lietuviška opera - S. Šimkaus "Kaimas prie dvaro" ("Pagirėnai" 1941 m., pastatyta 1942 m.).
[[Vaizdas:Side of Lithuanian National Opera and Ballet Theatre.JPG|thumb|Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT), elitinė Lietuvos scena. Rūmai stovi pačiame Vilniaus centre]]
[[Vaizdas:Muzikinis teatras 2006-06-10.jpg|thumb|Valstybinis Kauno muzikinis teatras]]
Pokario metais operą sukūrė A. Klenickis ("Prie Nemuno" 1951 m.. II redakcija, pastatyta Klaipėdos liaudies operos teatre), A. Račiūnas ("Marytė" 1953 m., "Saulės miestas" 1965 m.), V. Baumilas ("Paskenduolė" 1957 m., pastatyta 1958 m. Kaune). Daugiausia operų sukūrė [[Vytautas Klova|V. Klova]] ("Pilėnai" 1955 m., "Vaiva" 1957 m., "Duktė" 1960 m., "Du kalavijai" 1965 m., "Amerikietiškoji tragedija" 1968 m., "Ave vita" 1974). Operų, dažniausiai istorine tema, sukūrė J. Juzeliūnas ("Sukilėliai" 1957 m., sovietinės cenzūros uždrausta, pastatyta tik 1977 m.), B. Dvarionas ("Dalia" 1958 m., 1985 m. sukurtas TV filmas). Pirmąją satyrinę operą sukūrė B. Gorbulskis ("Frank Kruk" 1959 m., pastatyta Kaune). Pokario Lietuvoje operinę muzikinės kalbos raidą bei tematiką nulėmė sovietinė ideologija. Nors komunistino režimo ideologiniai reikalavimai trikdė modernios stilistikos raidą lietuvių kompozitorių operose, tačiau ilgainiui nusistovėjo repertuaro pusiausvyra, buvo sukurta naujų lietuvių kompozitorių operų.
Daugiausia operos žanro kūrinių pastatyta [[Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras|Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre]], [[Kauno valstybinis muzikinis teatras|Kauno muzikiniame teatre]], [[Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras|Klaipėdos muzikiniame teatre]]. Netradicine muzikine dramaturgija, ryškiu psichologizmu, didesniu simfonizmu išsiskiria V. Paltanavičiaus "Kryžkelėje" (1967 m.) ir V. Laurušo "Paklydę paukščiai" (1967 m.). Ieškant žanro įvairovės, buvo sukurta A. Rekašiaus opera oratorija "Šviesos baladė" (1970 m.), B. Kutavičiaus opera poema "Strazdas - žalias paukštis" (1980 m.), A. Bražinsko "Kristijonas" (1983 m.)
Sukurta radijo (J. Gaižausko "Jaučio trobelė" 1957 m.) ir TV operų (G. Kuprevičiaus "Traukinys išvyksta po valandos" 1968 m., J. Andrejevo "Liūdna pasaka" 1971 m.). Tarp operų vaikams minėtinos J. Gaižausko "Buratinas" (1968 m.), A. Belazaro "Kupriukas muzikantas" (1972 m.), B. Kutavičiaus "Kaulo senis ant geležinio kalno" (1976 m.), J. Juozapaičio "Marių paukštė" (1976 m.). Netradicinės sudėties (be orkestro) operų vaikams sukūrė V. Bagdonas, V. Švedas, J. Gaižauskas.
Paskutiniaisiais XX a. dešimtmečiais sukurtos lietuvių operos įgijo ryškesnių psichologizmo, ekspresijos bruožų, atsirado įvairesnės formos traktuotės, muzikos kalba pasipildė šiuolaikinėmis raiškos priemonėmis. Tai J. Juzeliūno "Žaidimas" (1968 m.), G. Kuprevičiaus "Ten, viduje" (1977 m.) Dodekafonijos principų yra psichologinės muzikinės dramos pavyzdžiu laikytinoje E. Balsio operoje "Kelionė į Tilžę" (1980 m.), ekspresionizmo elementų - V. Barkausko operoje "Legenda apie meilę" (1974 m.)
== Literatūra ==
* Balčytis Eduardas. Muzika. K. Šviesa. 1999
* David Even. Encyclopedia of the opera. USA. 1955–1963
* J. Antanavičius, etc. Klasikinės muzikos metraštis. Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Lietuva. 2007
{{Commons|Category:Opera|no=T}}
[[Kategorija:Operos| ]]
[[ia:Opera]]
[[la:Theatrum lyricum]]
[[tk:Opera]]
| |||