Sarmatai: Skirtumas tarp puslapio versijų

}}</ref> Herodotas pateikia gana fantastišką jų kilmę iš [[Amazonės|amazonių]] ir skitų palikuonių. Jie kalbėjo skitų [[tarmė|tarme]]. [[Darijus I|Darijaus I]] karo žygio į [[Skitija|Skitiją]] metu, sarmatai palaikė skitus.<ref>Herodotas. „Istorija”. 4, 110–117.</ref><ref>''Доватур А. И., Каллистов Д. П., Шишова И. А.'' Народы нашей страны в «Истории» Геродота. — М., 1982. — С. 143–147.</ref> V–IV[[V a. pr. m. e.|V]]–[[IV a. pr. m. e.|IV]] a. pr. m. e. sarmatai ir skitai gyveno taikiai, nevaržomai keliavo vieni kitų teritorijomis, vienydavosi prieš užpuolikus, dalis sarmatų tarnavo skitų karaliams ir apgyvendino europinį Skitijos ruožą. Tačiau jau III a. pr. m. e. sarmatai, kitiems užpuolikams braunantis,<ref>{{harvnb|Waldman|Mason|2006|pp=692–694}}</ref> patys prisidėjo prie Skitijos nukariavimo, ir skitai buvo priversti trauktis į šiaurinį Juodosios jūros pakraštį.<ref>Лукиан из Самосаты. Токсарид, или дружба, 39.</ref>

[[III m.amžius|III e. a.amžiuje]] germanai [[gotai]] įsiveržė į [[Ponto stepė|Ponto stepę]], ir sarmatai čia jau nebebuvo vienvaldžiai.<ref>{{harvnb|Waldman|Mason|2006|pp=692–694}}</ref> 320–350 m. sarmatai puolė [[gotai|gotų]] nusilpnintą [[Romos Imperija|Romos imperiją]], persikėlė per [[Dunojus|Dunojų]] ir įsiveržė į [[Retija|Retiją]].<ref>''Roberts W. E''. Valentinian I. // An Online Encyclopedia of Roman Emperors.</ref> Netrukus po to čionai kariauti atvykę [[hunai]] sarmatų gentis arba įtraukė į savo kariuomenes, arba sarmatai dėjosi prie [[germanai|germanų]] ([[Vandalai|vandalų]]) karinių junginių, vėliau išsklido po [[Vakarų Europa|Vakarų Europą]] ir ištirpo kitosevietinėse tautose.<ref>{{cite web |url=http://global.britannica.com/EBchecked/topic/524377/Sarmatian |title=Sarmatian |publisher=Encyclopædia Britannica Online|accessdate=2017-04-06}}</ref>

Išskyrus Šiaurės [[Kaukazas|Kaukaze]] gyvenančius alanų palikuonis osetinus, likusiejidaug sarmatailikusiųjų sarmatų galiausiai įėjo į [[slavai|slavų]] besiformuojantį [[etnosas|etnosą]], o slavai, savo ruožtu, plito į pietų, rytų ir šiaurės rytų Europą.<ref>{{cite book |quote="(..) Indeed, it is now accepted that the Sarmatians merged in with pre-Slavic populations."|title=The Sarmatians, 600 BC-AD 450 |first1= Richard |last1=Brzezinski |first2=Mariusz | last2=Mielczarek |publisher= Osprey Publishing | date = 2002 |page=39 }}</ref><ref>{{cite book |quote="(..) In their Ukrainian and Polish homeland the Slavs were intermixed and at times overlain by Germanic speakers (the Goths) and by Iranian speakers (Scythians, Sarmatians, Alans) in a shifting array of tribal and national configurations."|title=Encyclopedia of Indo-European Culture |first1= Douglas Q. |last1=Adams |publisher= Taylor & Francis | date = 1997 |page=523 }}</ref><ref>{{cite book |quote="(..) Ancient accounts link the Amazons with the Scythians and the Sarmatians, who successively dominated the south of Russia for a millennium extending back to the seventh century B.C. The descendants of these peoples were absorbed by the Slavs who came to be known as Russians."|title=Women in Russia |first1= Dorothy |publisher= Stanford University Press | date = 1977 |page=3 |display-authors=etal}}</ref><ref>{{cite book |quote="(..) For example, the ancient Scythians, Sarmatians (amongst others), and many other attested but now extinct peoples were assimilated in the course of history by Proto-Slavs."|title=Slovene Studies |publisher= Society for Slovene Studies | volume = 9-11 | date = 1987 |page=36 }}</ref> Toks slavų formavimasis neprieštarauja vienai iš teorijų, pagal kurią [[slavų prokalbė|praslavų kalba]] (ir praslavų tauta) sietinos su [[Baltų kalbos|baltų]] tautų dialektais, kontaktavusiais su [[iranėnų kalbos|iranėnų kalbomis]] ir tautomis plačiame pasienio žiede piečiau [[Pripetė (upė)|Pripetės]] (žr. [[Baltų prokalbė]]), o šie kontaktai prasidėjo žymiai seniau negu iškilo sarmatų genčių sąjunga.<ref>{{cite book|last=Dini|first=P.U.|title=Baltų kalbos. Lyginamoji istorija|publisher=Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas|location=Vilnius|date=2000|pages=128-150|isbn=5-420-01444-0}}</ref>

[[I amžius|I amžiaus]] viduryje atsiranda žinių apie karingą aorsams pavaldžią gentį [[alanai|alanus]]. Jie minimi gyvenę Dunojaus žemupyje, šiaurinėse [[Juodoji jūra|Juodosios jūros]] žemėse ir prie Kaukazo. [[II amžius|II amžiuje]] jau kalbama apie šalį Alaniją, o [[Terekas|Tereko]] upė pervadinama Alonta. [[Kinai]] III a. viduryje žemes tarp Aralo ir Kaspijos jūrų ima vadinti Alanja. Ilgainiui apie kitas sarmatų ar [[skitai|skitų]] gentis nieko nebegirdima: šiose teritorijose įsiviešpatauja alanai. [[134]]  m. jie siaubia [[Kaukazo Albanija|Kaukazo Albaniją]], [[Atropatena|Atropateną]], nuniokoja [[Kapadokija|Kapadokiją]]. Alanai buvo sudarę sąjungą su kai kuriomis Kaukazo kalniečių gentimis, turėjo didelę įtaką [[Bosporo karalystė]]je, o [[romėnai]], perėmę alanų raitelių kovos metodus, sudarė specialų kovos su alanais būrį.<ref>[http://grants.rsu.ru/osi/Don_NC/Middle/Alani.htm Аланы]; tikrinta 2017-04-07</ref>