|
[[1387]] metų Jogailos privilegijos paspartino dvasininkų, bajorų ir miestiečių luomų klostymąsi, sukūrė naujos LDK visuomenės teisinius pagrindus. Tolesnį visuomenės reformavimo darbą kuriam laikui sutrikdė [[1389]] m. atsinaujinusi vidaus kova tarp Vytauto ir Jogailos.
Kita nuomonė apie Krėvos sutartį:
Krėvos ir tuo pačiu kitų raštų falsifikaciją įrodė ir apgynė Prancūzijoje Sorbonos universitetui įteiktoje disertacijoje /Le prétendu privilége du Février 1387 á la Lituanie/ teisės mokslų doktoratui įsigyti gabi nepriklausomos Lietuvos auklėtinė, buvusio Kaune Vytauto Didžiojo Universitete teisių ir humanitarinių mokslų fakulteto diplomantė Jonė Deveikė-Navaliekė /1907-1965/. Taipogi šiuo klausimu išsamiai pasisako lenkų kalba parašytame ir Lenkijos visuomenei skirtame veikale teisininkas ir istorikas Jonas Dainauskas. /Veikalas spausdinamas/. Be to, Lenkijos istorikai šiuo klausimu irgi pradeda keisti nuomones; pavyzdžiui, istorikas Oskar Halecki 1935 metais pripažino, pakeisdamas anstyvesnį savo teigimą, kad žodis „applicare“ reiškia tik vasaliją. Gi istorikas J.Ochmanski′s teisingai pastebi, kad Krėvos aktų pasižadėjimai nebuvo išpildyti ir todėl žodis „applicare“ tegali reikšti tik pergamente išreikštą idėją.
įdėta ranka rašyto laiško faksimilinė kopija. Todėl aš ją perspausdinu:
Chicago 1988.VIII.10 d.
Ponas V.Prūsas
Siunčiu Kriavo „akto“ fotokopiją. 1960 m. infraraudonais spinduliais padaryta to „akto“ nuotrauka rodė, kad jis parašytas 2 ar net 3 rašalais ( atsieit buvo rašytas su pertraukomis), tačiau tai galutinai nustatyti įmanoma tik turint originalą.
parašas
Dabar sudedu į vieną vietą kas tame Krėvos unijos „originale“ yra parašyta klaidingai.
1) Jogaila tituluojamas titulu, kuris tuomet neegzistavo, bet atsirado vėliau. Kad titulo „kunigaikštis“ Jogailos laikais Lietuvoje nebuvo įrodė istorikas akademikas Jurgis Jurginis.
2) Prie „originalo“ prikabintų Kaributo, Lengvenio ir Vytauto antspaudų įrašai su klaidomis; ypatingai klaidingi įrašai Vytauto antspaude.
3) 1960 metais ištyrus „originalą“ infraraudonaisiais spinduliais rasta, kad „originalas“ rašytas dviem ar net trim skirtingais rašalais, kas rodo, kad raštas buvo rašytas su pertraukomis. Tarpvalstybinės sutartys taip nerašomos nei dabar, nei senais laikais. Jei jau esamą sutartį susitariama kuo nors papildyti, tai sudaroma nauja sutartis, bet niekuomet neprirašoma kas nors prie esamos. Rašymas su pertraukomis — akivaizdus dokumento klastojimo įrodymas.
4) Jonė Deveikė-Navakienė Prancūzijoje Sorbonos Universitete apgynė teisės mokslų daktaro disertaciją, kurioje įrodė, kad Krėvos unijos „originalas“ yra klastotė.
Lenkų visa istorija remiasi Jono Dlugošo teiginiais surašytais į jo paties metraščius rašytus 1455-1480 metais. Dlugošas pirmasis ėmė įrodinėti, kad Jogaila Lietuvą dovanojo lenkams. Kol egzistavo mūsų valstybė (iki 1795 m.) lenkai nedrįso traukti iš po skverno „originalų“. Taip pat iki 1795 metų, t.y. iki valstybės žlugimo, Lenkijoje valstybinė kalba buvo lotynų kalba. Tik 1815 metais Vienos Kongresas įkūrė „Lenkijos Kongreso Karalystę“ su Napoleono įstatymų kodeksu, lenkų valstybine kalba ir tą karalystę sujungė unijos saitais su Rusijos Imperija, o Rusijos imperatorius tapo Lenkijos karaliumi . Tuo tarpu tuo pat metu iš lietuvių buvo atimta bet kokia savivalda, o Lietuvoje valstybine kalba padaryta rusų kalba ir net panaikintas Lietuvos vardas — rusai Lietuvą ėmė vadinti „Severo Zapadnij Kraj“. Lietuva buvo sparčiai naikinama, o Lenkija gavo galimybę augti ir stiprėti. Kadangi lenkai gavo didelę savivaldą ir valstybinę lenkų kalbą, tai jiems susidarė palankios sąlygos kurti savo kultūrą, į kurią, kaip žinome, įeina ir šalies istorija. Kadangi Lenkijos istorija labai apgailėtina; iš pat pradžių po krikšto Lenkija buvo unijoje su Čekija, t.y. pastarosios provincija. Vėliau buvo unijoje su Vengrija; taigi Vengrijos provincija. Jogaila Lenkiją iš vengrų atėmė ir Lenkija nuo 1385-6 metų iki 1795-jų išbuvo Lietuvos provincija. Daug kartų esu kalbėjęs su lenkais (Lenkijos, o ne Lietuvos) ir jie visi vieningai tvirtina, kad laimingiausiai ir turtingiausiai jie gyveno būtent lietuvių valdymo laikotarpiu. 1806 metais Napoleonas sumušė ir panaikino „Šventąją Romos Imperiją“. Iš josios atėmė per antrąjį ir trečiąjį padalijimus gautas žemes ir jose įkūrė „Varšuvos Kunigaikštystę“. Kunigaikštystėje Napoleonas įvedė savo teisės kodeksą, o pačią kunigaikštystę unijos saitais prijungė prie Saksonijos Karalystės, kuri tuo metu buvo Prancūzijos Imperijos vasalas. Taigi Varšuvos Kunigaikštystė tapo Prancūzijos vasalo vasalas — nelabai yra kuo didžiuotis. Pirmoji tikroji lenkų beveik-valstybė buvo įkurta Vienos Kongrese ir ją įkūrė visiškai ne lenkai, o Napoleoną nugalėjusi koalicija ir negalėdami, nesutardami galutinai pasidalinti padarė pusiau valstybę „Lenkijos Kongreso Karalystę su Napoleono kodeksu ir unijoje su Rusijos Imperija“. Gavę tokią savivaldą lenkai ėmė energingai kurti lenkų istoriją, o kadangi ji labai menka ir apgailėtina, o „unoras“ begalinis, tai sumąstė tezę, kad Jogaila lenkams dovanojo Lietuvą 1386 metais; taigi pagal minėtą tezę Lietuva 1386 metais nustojo egzistavusi, nes buvo prijunta prie Lenkijos. Taip lenkai užgrobė visą Lietuvos istoriją, o iš Jogailos ėmė daryti baidyklę. Tokią tezę sugalvoję, tuoj pat atrado ir Krėvos unijos „originalą“. Viskas kaip iš natų.
Reikia dar pasakyti kas XIX amžiuje vyko Lietuvoje. Uluntaičio knygos 122 puslapyje rašoma:
Vilniaus karališkasis universitetas buvo uždarytas 1832 m., Lietuvos Statutas buvo pakeistas rusišku teisynu 1840 m., įvedant rusiškus teismus ir rusišką administraciją; gi lietuviška spauda lotyniškomis raidėmis buvo uždrausta 1864 m.
Toliau tame pačiame puslapyje rašoma:
Neklystančiai galima teigti, kad lenkų suklaidinti mūsų istorikai bei raštų žinovai, tvirtindami, kad lietuviškos spaudos draudimą sugalvojo gubernatorius graf. Muravjov′as, daro klaidą. Nuodugniau patyrinėjus istorinę praeitį, sužinome, kad lietuviškos spaudos draudimą sugalvojo Lenkijos endekai. Tuo klausimu kan. K.Prapuolenis štai ką rašo:
...“Pakištas rusų valdžiai ir Varšuvos universiteto docento patvirtintas lenko Mikucki′o projektas, uždrausti lietuvišką spaudą, tapo mūsų „penkamžinių globėjų“ rankose nauju galingu veiksniu lietuvių išlaikymui senovinėje lenkų dvasiškoje nelaisvėje. — Netekęs net maldaknygės įgimtoje kalboje, tikintis lietuvis kaimietis, nors ir prarasdamas savo tautišką savybę, bet gerą manydamas, ėmėsi mokytis lenkų kalbos, kad nors tuo būdu galėtų užlaikyti prabočių tikėjimą. Tad, kadangi lenkų kalba liko pas mus viešai vartojama katalikų bažnyčiose — uždraudimas lietuvių spaudos pasidarė didžiausiu „lenkiško apaštalato“ pagelbininku lenkinime Lietuvos žmonių per bažnyčią.
Nuo tos valandos, kai buvo užginta lietuvių spauda, kiekvienas lietuvis, ėmėsis mokytis skaityti ir rašyti, turėjo mokytis lenkiškai“
Lenkų istorikai dabar jau po truputį traukiasi atatupsti:
1) Teigia, kad būk tai Krėvos unija buvusi tik būsimos sutarties projektas ar ketinimų protokolas, t.y. kitaip sakant pažadas.
2) Tikrasis Lietuvos dovanojimo Lenkijai dokumentas buvo sudarytas ir antspaudais patvirtintas per Jogailos ir Jadvygos vestuves. Tuo dokumentu Jogaila atsieit įvykdęs Krėvoje duotą pažadą, Lietuvos valstybę panaikinęs o jos žemes prijungęs prie Lenkijos. Bet va visa nelaimė, kad šitas svarbiausias dokumentas dingęs ir jo niekas nėra matęs, o apie jo buvimą žinoma tik iš Jono Dlugošo svajonių (oficialiai vadinamų kronika). Apie jo dingimą rašo mano cituoti Jadvyga Kžyžaniakova ir Ježis Ochmanskis.
3) Jau ir patys lenkų istorikai ima aiškinti, kad lotynų žodis „applicare“ visai nereiškia prijungti. O mano anksčiau cituoti Jadvyga Kžyžaniakova ir Ježis Ochmanskis rašo: „'''Iš esmės lenkų istorinėje literatūroje ligi šiol nėra sąžiningos Jogailos biografijos'''“. Nuostabu!!! Patys lenkai jau pamažu ima prisipažinti, kad apie Jogailą jie prikūrė vien klastočių, o teisybės neparašė.
4) Lietuvos istorikai atkakliai gina lenkų klastotes teigdami, kad tai „originalūs dokumentai“.
Kodėl <nowiki>''</nowiki>originalas" atrastas tik 1835 metais?
[[Kategorija:LDK-Lenkijos sutartys]]
| 