Socrealizmas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Lietuviškai doktrina paskelbta 1934  m. [[Maskva|Maskvoje]] leidžiamame žurnale „[[Priekalas (žurnalas)|Priekalas]]“, tais pačiais metais [[Balys Sruoga|B. Sruogos]] įvertinta kaip propagandinio meno atmaina, tolygi hitlerinei herojinio realizmo doktrinai.<ref>[http://www.sovietika.lt/603016/straipsniai/stalinizmas/istikimi-ir-palauzti-rasytojai-panasaus-likimo-herojai Socrealizmas yra mūsų  – ir lietuvių, ir lenkų  – kultūros laikotarpis]</ref>

[[1940]]  m. okupuotoje Lietuvoje socialistinis realizmas paskelbiamas pagrindiniu kūrybos metodu<ref>[https://oatd.org/oatd/search?q=subject%3A(Socrealizmas)&pagesize=30 Rybakovaitė, Simona. 1940-19641940–1964 metų Lietuvos oficialioji tapyba: sociopolitiniai ir meniniai aspektai.]</ref>. Pirmaisiais pokario metais socialistinio realizmo doktrina formuluojama kaip klasinio−politinio apsisprendimo būtinybė, vėliau nusakoma kaip „kova tarp gero ir geresnio“ ([[Juozas Baltušis|J. Baltušis]]), kolektyvinio darbo poetizavimas ([[Jonas Lankutis|J. Lankutis]]), komunistinės moralės ugdymas ([[Vitas Areška|V. Areška]]), pasaulį keičiančio humanizmo koncepcija ([[Jonas Bielinis|J. Bielinis]]). Pagrindinė socialistinio realizmo kūrybos užduotis − legalizuoti tarybinę šalies okupaciją kaip istorijos proceso neišvengiamybę. Dirbtinai forsuotais klasinio antagonizmo vaizdais bei revoliucinio veiksmo apologija siekta įrodyti, kad Lietuvoje vyko nepertraukiama kova dėl tarybų valdžios ([[Aleksandras Gudaitis-Guzevičius|A. Gudaičio-Guzevičiaus]] „Kalvio Ignoto teisybė“). Himnai Leninui ir [[Stalinas|Stalinui]], privalomi kiekviename eilėraščių rinkinyje, skelbė ištikimybę ir meilę „didžiajai socializmo tėvynei“ ([[Salomėja Nėris|S. Nėries]] „Poema apie Staliną“, [[Antanas Jonynas|A. Jonyno]] ir [[Juozas Macevičius|J. Macevičiaus]] „Laiškas Vadui“, [[Justinas Marcinkevičius|Just. Marcinkevičiaus]] „Šiandieninis Leninas“). Teigiamais valingo vadovo komunisto paveikslais buvo kuriamas valdančios partijos neklystamumo mitas ([[Jonas Avyžius|J. Avyžiaus]] „Kaimas kryžkelėje“). Netiesiogiai stengtasi pateisinti masines represijas, piešiant atstumiančius savo godumu ir žiaurumu „buožių“ charakterius (J. Baltušio „Gieda gaideliai“, [[Antanas Vienuolis|A. Vienuolio]] „Puodžiūnkiemis“, [[Teofilis Tilvytis|T. Tilvyčio]] „Usnynė“).

Socialistinis realizmas, nors ir buvo nubrėžęs aiškias gaires, neliko nekintama ir nepaslanki literatūros kryptis. Nors metodas reikalavo objektyviai atspindėti tikrovę, tačiau toks realybės atvaizdavimas ilgainiui virto savotiškais naujais dariniais, fikcija. Tikrovė, tarsi atspindys vandenyje, tapo „išvirkščia“. Vieni bandymai iškreipti tikrovę tuoj susilaukdavo aršaus kritikų vertinimo, kiti sugebėdavo „praslysti“ pro [[Cenzūra|cenzūrą]].

Pirmajam  – dogmatiškojo socialistinio realizmo  – etapui gali būti priskiriamas [[Eduardas Mieželaitis|Eduardo Mieželaičio]] poezijos rinkinys „Žmogus“. Sovietmečiu jo poezija buvo liaupsinama, o minėtą eilėraščių rinkinį apdovanojus [[Lenino premija]] (buvo pirmasis ją gavęs lietuvių rašytojas), poetui buvo suteikta galimybė leisti beveik viską.