Frydrichas Vilhelmas II: Skirtumas tarp puslapio versijų

▲Paveldėjo sostą iš dėdės [[Frydrichas II (Prūsija)|Frydricho II Didžiojo]], kurio laikais Prūsija virto didžiąja Europos valstybe. Rusijos imperatorė [[Jekaterina]], Prūsijai akivaizdžiai tampant galingiausia regiono valstybe, išėjo iš sąjungos su ja, ir [[1781]] m. sudarė naują sąjungą su imperatoriumi [[Juozapas II|Juozapu II]]. Pastarasis, paveldėjęs [[Šventoji Romos imperija|Šventosios Romos imperijos]] sostą po [[Marija Terezė|Marijos Terezės]] mirties, ir toliau, nepaisydamas nesekmės [[Bavarijos įpėdinystės karas|Bavarijos įpėdinystės kare]], siekė užimti Bavarijos sostą. Prieš tokius jo planus dar Frydrichas II [[1785]] m. suorganizavo imperijos kunigaikščių sąjungą ({{De|Fürstenbund}}), o naujasis karalius Frydrichas Vilhelmas II sudarė sąjungas su [[Švedija]] ir [[JK|Britanija]], be to, vengdamas galimo lenkų įtraukimo į austrų – rusų koaliciją prieš Prūsiją, patraukė į savo pusę ir [[ATR|Abiejų Tautų respubliką]]. [[1788]] m. Frydrichas Vilhelmas II pradėjo joje diplomatinius veiksmus, tikėdamasis išgauti garantijas nedalyvauti eventualiame kare su Rusija ir Austrija. Prūsijos atstovas Varšuvoje žadėjo paramą kovojant su Rusijos hegemonija, pagarbiai žiūrėjo į [[Ketverių metų seimas|Ketverių metų seimo]] vykdomas reformas ir leido didinti Abiejų Tautų respublikos kariuomenę. Šios politikos rezultatas buvo [[1790]] m. [[kovo 29]] d. sudaryta Abiejų Tautų Respublikos-Prūsijos sąjungos sutartis, kuria abi šalys įsipareigojo teikti abipusę pagalbą, o Prūsija garantavo Abiejų Tautų Respublikos teritorinį integralumą. Buvo sutarta ir dėl to, kad [[Stanislovas Augustas|Stanislovo Augusto]] įpėdiniu taps [[Hohenzollernai|Hohenzollernų]] dinastijos princas.

▲Dėl Frydricho Vilhelmo II meistriškai suregztų koalicijų ir Rusijos užimtumo kare su Turkija, naujasis imperatorius Leopoldas II [[1790]] m. liepą sudaryta Reichenbacho konvencija turėjo nusileisti Prūsijos reikalavimams dėl Bavarijos sosto. Tačiau Abiejų Tautų Respublikai priėmus [[1791]] m. [[gegužės 3]] d. Konstituciją, į kurią nebuvo įtraukti nei Prūsijos, nei Rusijos interesai, [[Jekaterina II|Jekateriną II]] ir Frydrichą Vilhelmą II vėl suartino mintis realizuoti [[Antrasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas|antrąjį Abiejų Tautų Respublikos padalijimą]]. Frydrichą Vilhelmą II labiausiai sudomino galimybės įgyti [[Gdanskas|Gdanską]] bei [[Torunė|Torunę]]. Siekdamas gauti imperatoriaus Leopoldo II, tuo metu užsiėmusio karu su revoliucine [[Prancūzija]], pritarimą, Friedrichas Wilhelmas II ne tik pažadėjo kartu su Austrija dalyvauti kare prieš Prancūziją, bet ir pagaliau palaimino austrų pretenzijas į Bavarijos sostą. [[1793]] m. [[sausio 14]] d. į Gdanską ir Torunę buvo įvesta Prūsijos kariuomenė, o II padalinimas, per kurį Prūsija dar gavo vakarinių Lenkijos žemių su [[Poznanė|Poznane]], įformintas [[vasario 3]] d. [[Peterburgas|Peterburge]] pasirašyta konvencija.

▲[[1794]] m. Prūsija kartu su [[Rusija]] malšino [[Kosciuškos sukilimas|Kosciuškos sukilimą]]. Norėdama turėti laisvas rankas Lenkijoje, konflikte su Prancūzija ji net atsisakė Reino kairiojo kranto už kompensaciją dešiniame ir [[1795]] m. sudarė Bazelio separatinę taiką. Vis dėlto dėl austrų ir rusų prevencinių priemonių [[1795]] m. [[spalio 24]] d. Peterburge pasirašant trišalį susitarimą dėl [[Trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas|trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo]], Prūsija turėjo atsisakyti didesnių pretenzijų ir gavo tik Lietuvos [[Užnemunė|Užnemunę]], dalį [[Palenkė (regionas)|Palenkės]] ir Mazoviją su [[Varšuva]] iki [[Vysla|Vyslos]] ir [[Pilica|Pilicos]] upių – apie 54 500 km² su apie 1 mln. gyventojų. Iš prijungtų per III padalijimą žemių sudaryta [[Naujosios Rytų Prūsijos provincija]] (''Neuostpreussen''), Prūsijai priklausiusi [[1795]]–[[1807]] m.