Abiejų Tautų Respublika: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Abiejų Tautų Respublika''' ('''Žečpospolita'''; [[lenkų kalba|lenk.]] ''Rzeczpospolita Obojga Narodów'', ''Rzeczpospolita Korony Polskiej i Wielkiego Księstwa Litewskiego'' <ref> [http://www.trybunal.gov.pl/wszechnica/tradycje/RP_I/tradycje.htm]</ref>) – [[Lenkija|Lenkijos karalystės]] ir [[Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė|Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės]] federacinė aristokratinė [[monarchija]]<ref>Вялікае Княства Літоўскае. Энцыклапедыя у 3 т. — – Мн.: БелЭн, 2005. — – Т. 1: Абаленскі — – Кадэнцыя. — – С. 18. — – 684 с. — – ISBN 985-11-0314-4.</ref>, susikūrusi po [[Liublino unija|Liublino unijos]] 1569 m. ir gyvavusi iki Lenkijos Konstitucijos priėmimo [[1791]]  m. gegužės 3 d. Valstybė pratęsė [[XIV amžiaus 9-as dešimtmetis|1386]] m. sudarytą Lietuvos ir Lenkijos [[Krėvos aktą|Krėvos uniją]]. Apėmė daugiausia dabartines Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos teritorijas, taip pat dalį šiuolaikinių Rusijos, Latvijos, Estijos, Moldavijos ir Slovakijos teritorijų.

Oficialus valstybės pavadinimas buvo ''Królestwo Polskie i Wielkie Księstwo Litewskie'', t. y. Lenkijos karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Valstybės gyventojai valstybę paprastai vadino "Žečpospolita"„Žečpospolita“ ({{pl|Rzeczpospolita}}). Lenkiškas terminas ''Rzeczpospolita'' yra tiesioginis lotyniško ''Res Publica'' ("viešasis„viešasis reikalas"reikalas“) vertimas, dėl to į lietuvių kalbą dažnai verčiamas kaip "Respublika"„Respublika“. Lenkijos karalystę gyventojai dažniausiai vadino "Karūna"„Karūna“ ({{pl|Korona}}), o Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę - – Lietuva, kartais - – Didžiąja Kunigaikštyste. Užsieniečiai valstybę paprastai vadino tiesiog Lenkija.

Abiejų Tautų Respublika buvo "abiejų„abiejų tautų" -tautų“ – lenkų ir lietuvių - – valstybė. "Tautomis"„Tautomis“ vadinta Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorijos visuma. Aukščiausioji valdžia, stipriai ribojama [[Bajorai|bajorijos]], priklausė iki gyvos galvos renkama monarchui, turėjusiam Lenkijos karaliaus ir Lietuvos, rusų ir žemaičių didžiojo kunigaikščio titulus. Įstatymų leidžiamoji valdžia bei iš dalies teisminė valdžia priklausė [[Abiejų Tautų Respublikos Seimas|Seimui]], kuris buvo sudarytas iš dviejų rūmų - – [[Abiejų Tautų Respublikos Senatas|Senato]] ir Atstovų. Į Senatą įėjo aukščiausieji valstybės pareigūnai ir katalikų bažnyčios vyskupai. Kitą seimo dalį sudarė pavietuose renkami atstovai. Atstovai buvo renkami pavietų [[Seimelis|seimeliuose]], kurie buvo specialiai prieš Seimus sušaukiami vietinės bajorijos susirinkimai. Kiekvienas pavietas į Seimą siuntė po du atstovus, kuriems buvo įteikiamos seimeliuose sudarytos instrukcijos, atspindinčios bajorijos poziciją Seime svarstomais klausimais.<ref>Грыцкевіч А. Дзяржаны і палітычны лад // Вялікае Княства Літоўскае. Энцыклапедыя у 3 т. — – Мн.: БелЭн, 2005. — – Т. 1: Абаленскі — – Кадэнцыя. — – С. 43—44. — – 684 с. — – ISBN 985-11-0314-4.</ref>

Seimeliai taip pat turėjo vietos savivaldos funkcijas, per juos reiškėsi bajorijos politiniai interesai ir bajorija nuolat reikalavo seimelių galių išplėtimo. Formaliai ir pagal vyravusią ideologiją visi bajorijos atstovai buvo lygūs, tačiau praktiškai lemiamą vaidmenį priimant svarbiausius valstybės sprendimus turėjo nedidelė didikų grupė. Ypač svarbus didikų vaidmuo buvo Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, tačiau laikui bėgant didikų padėtis sustiprėjo ir Lenkijoje. Smulkioji ir vidutinioji bajorija pasidarė priklausoma nuo didikų, nes be jų paramos negalėjo pasiekti skyrimo į valstybės tarnybas ir pagerinti savo ekonominę padėtį. Plečiantis didikų įtakai seimelių politinė kultūra smuko, prie to prisidėjo ir tai, kad valstybės aparatas buvo silpnas, o regionuose centrinės valdžios institutų visai nebuvo.<ref>Радаман А. Соймік // Вялікае Княства Літоўскае. Энцыклапедыя у 3 т. — – Мн.: БелЭн, 2005. — – Т. 2: Кадэцкі корпус — – Яцкевіч. — – С. 617. — – 788 с. — – ISBN 985-11-0378-0.</ref>

Antrasis  – 1793 metais. Valstybę pasidalino [[Rusijos imperija]], [[Prūsijos karalystė]].