Smuikas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Atmestas 88.222.178.189 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (158.129.25.157 keitimas) |
|||
Eilutė 124:
Atitraukus ranką nuo kaklelio, taip kad pirmasis pirštas užimtų antrojo piršto vietą, smuikininkas laiko pirštus antrojoje pozicijoje. Trečia pozicija vadinamas pirštų padėtis, kai pirmasis pirštas užima trečiojo piršto vietą ir t. t. Viršutinis smuiko diapazono limitas priklauso nuo meistriško smuikininko, kuris lengvai gali groti dviejose oktavose viena styga, ir keturiose oktavose, naudodamas „visą instrumentą“, nors atsižvelgiant į tai, kaip smuikininkas tobulėja ir kaip sugeba išnaudoti visą instrumento diapazoną, parodo, kad konkrečios pozicijos tampa nebeaktualios. Pozicijų skaitmenys naudojami žemesnių tonų pozicijoms ir tik metodikos vadovėliuose; todėl nėra įprasta išgirsti apie pozicijas, žemesnes nei penktoji. Žemiausia smuiko pozicija vadinama daline pozicija, kur pirmasis pirštas labai arti ramstuko, ši pozicija dažniausiai naudojama atliekant sudėtingą muziką arba [[kompozicija|kompoziciją]], kur daug detonuojančių garsų.
Ta pati nata gali skambėti visiškai skirtingai, priklausomai nuo stygos, kuria ji bus pagrota. Kartais kompozitorius tiksliai nurodo stygą, kurią reikia užspausti, norint išgauti reikiamą [[tonacija|tonaciją]]; visa tai muzikoje yra žymima, pvz., ''sul G'' reiškia grojimą G styga. Pvz., grojimas aukštame registre A, G ir D stygomis skleidžia charakteringai nenatūralų garsą, o grojimas per G stygos intervalo vidurį skleidžia sodrų garsą. Kita vertus, pozicijų keitimas dažniausiai naudojamas
==== Laisvos stygos ====
| |||