Aristotelis: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Aristotelis''' ({{el|Αριστοτέλης}} = ''Aristotelēs'', [[384 m. pr. m. e.]] Stageira, [[Graikija]] – [[322 m. pr. m. e.]] [[Euboja]], Graikija) – senovės graikų filosofas, tyrinėtojas, gamtininkas. Kartu su [[Sokratas|Sokratu]] ir [[Platonas|Platonu]] yra laikomas įtakingiausiuįtakingiausi mąstytoju Vakarų filosofijos istorijoje<ref>[[q:Aristotelis|Wikiquote]]</ref> nepaisant to, kad dauguma jo teiginių buvo paneigti vėlesnių mokslininkų bei filosofų.

335 m. pr. Kr. Aristotelis grįžo į Atėnus ir įkūrė antrąją aukštojo mokslo instituciją Graikijoje – Likėjų (Licėjų arba peripatetinę mokyklą). Kaip ir kiti filosofiniai sambūriai, mokykla buvo kiek panaši į religinę draugiją, kurios narių bendras gyvenimas ir ypač mokslinis darbas buvo saistomi visiems bendrų taisyklių ir normų. Paskaitų klausytojams prigijo peripatetikų, arba vaikštinėtojų, pavadinimas, mat drauge su mokytoju jie vaikštinėdavę, kalbėdavę, diskutuodavę aplink gimnasijągimnaziją plytinčioje švento Apolono Likiečio giraitėje. Jis užsiėmė intensyvia pedagogine veikla savo mokykloje, kur mokiniams skaitė laisvas paskaitas arba dėstė pagal iš anksto parengtus užrašus. Graikijoje jis praleido dvylika metų. Šis laikotarpis sutapo su didžiaisiais Aleksandro užkariavimais. Aleksandras neprašė buvusio mokytojo patarimų, tačiau parūpino priemonių Aristotelio tyrimams. Tai buvo pirmas pavyzdys istorijoje, kai mokslininkas gavo tokią didelę vyriausybinę paramą savo studijoms. Šiuo laikotarpiu ir parašyti svarbiausi jo darbai: pažinimo ir [[Logika|logikos]] veikalas „Organonas", [[Gamtos mokslas|gamtos mokslų]] veikalai – „Fizika”, „Apie dangų”, „Apie atsiradimą ir išnykimą”, „Meteorologika”, [[Zoologija|zoologijos]] – „Gyvūnų istorija”, „Apie gyvūnų dalis”, „Apie gyvūnų dauginimąsi”, „Apie gyvūnų judėjima”, psichologijos – „Apie sielą”, [[Filosofija|filosofijos]] – „Metafizika”, „Nikomacho etika”, „Eudemo etika”, „Didžioji etika”, „Politika”, „Atėnų politinė santrvarka”,  [[Retorika|retorikos]] ir poetikos – „Retorika”, „Poetika”.<ref name=":0" /> Apskritai, Aristotelis ne tik praturtino, bet davė pradžią daugeliui mokslo šakų. Jo darbų visuma  – tai graikų mąstymo enciklopedija.

Vis dėlto Aristotelio ryšiai su [[Aleksandras Didysis|Aleksandru]] buvo savotiškai pavojingi. Aristotelis iš principo prieštaravo diktatoriškam Aleksandro valdymo būdui, tačiau buvo pernelyg demokratiškas valdovo įnoriams ir su juo artimai bendravo. Visa tai ir kėlė didelį atėniečių nepasitenkinimą. Po [[Aleksandras Didysis|Aleksandro Makedoniečio]] mirties prasidėjus antimakedoniniam sąjūdžiui (323 m. pr. Kr.) Aristotelis buvo apkaltintas “bedievyste”„bedievyste”, o daugelis jo veikalų pateko romėnams kaip grobis. Prisimindamas [[Sokratas|Sokrato]] likimą prieš septyniasdešimt šešerius metus, Aristotelis pabėgo iš miesto, sakydamas, jog jis neduosiąs atėniečiams antros progos nusidėti prieš filosofiją. Po kelių mėnesių, 322 m. pr. Kr., būdamas šešiasdešimt dvejų metų, jis mirė tremtyje. Aristotelio veikalus nupirko mokslininkas Tiriananas Gramatikas ir perdavė tvarkyti aristotelikų mokyklos vadovui Andronikui Rodiečiui. Šis atkūrė apgadintas vietas ir išleido suskirstęs pagal tematiką bei Aristotelio mokslų klasifikaciją. Įdomu tai, kad, Aristoteliui mirus, iš pradžių populiaresni buvo paprastesnieji veikalai, o moksliniai ir filosofiniai gerokai primiršti. Jie išleisti tik I a. pr. Kr. ir iš karto sulaukė didžiulio susidomėjimo tiek tarp graikų, tiek tarp romėnų. Būtent šie veikalai, vėlesniais amžiais daugybę kartų perrašyti, pasiekė mūsų dienas – iš viso apie 40 tekstų. Iš paprastųjų tekstų grupės išliko tik „Atėnų politėja“. Iš mokslinių tekstų išliko du literatūros mokslui svarbūs veikalai – „Retorika“, kurią sudaro trys knygos, ir „Poetika“.

Traktatų eiliškumas nebuvo aiškus, tačiau šis išdėstymas buvo pasiūlytas Theophrastus, nes būtent tokia eilės tvarka sukūrė vieningą ir aiškią veikalo sistemą. “Organonas”„Organonas” pradedamas nuo pagrindų, analizuojant paprasčiausius terminus („Kategorijos”). Čia Aristotelis pateikė dešimties kategorijų teoriją, apėmusią šias bendriausias sąvokas: medžiaga, kiekis, kokybė, santykis, vieta, laikas, situacija, būklė, veiksmas, aistra. Traktate „Apie aiškinimą” atskleidžiama Aristotelio koncepcija apie teiginius ir teisingumą, jų tarpusavio sąryšį. Kituose veikaluose labai svarbi silogistika –  filosofijos teiginių sistema, kuri nustato sąlygas, pagal kurias pagrįsta išvada dedukciškai išplaukia arba neišplaukia iš pateiktų prielaidų. Aristotelio sudaryta sistema, pagrindžiama tokiu pavyzdiu: „Visi„visi žmonės mirtingi, Sokratas yra žmogus, vadinasi Sokratas yra mirtingas.“<ref>http://www.interklubas.lt/ideju-zodynas/silogizmas/</ref> Aristotelis sukūrė loginių formų teorijos pagrindą, kurį sudaro struktūros giminė – rūšis abstrakcija. Trečiajame ir ketvirtajame veikaluose Aristotelis pateikė keturias skirtingas sakinių schemas („Visi X yra Y”, „Keletas X nėra Y”, „Nei vienas X nėra Y”, „Keletas X yra Y”), teigdamas, jog kiekvienas suformuluotas teiginys gali būti interpretuojamas kaip vienas šių sakinių, kuris savaime yra silogizmas. Aristotelis kūrė bendrąją tapatyės teoriją, suformulavo pagrindinį tapatybės dėsnį (du objektai tapatūs, kai jų požymiai sutampa). Paskutiniuose veikaluose Aristotelis gilinosi į teisingų argumentų bei galimų išvadų formavimą, aiškino klaidas įrodymuose, nustatė kalbos ir nekalbos klaidas, daromas sofizmuose. 

Platesniu požiūriu, Aristotelis kuria koekstensyvią filosofiją, kurią jis apibūdina kaip „mokslą“. Atkreipkime dėmesį, kad „mokslas“ reikškia viaivisai ką kitą nei mokslinis metodas. Aristotelio manymu, „visi mokslai yra praktiniai, kūrybiniai arba teoriniai“. Pirmąjį sudaro etika arba politika, kūrybinė sritis apima poeziją arba dailę, o teorinė – fiziką, matematiką arba metafiziką.