Vladas Daumantas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 30:
== Akademinė lietuvių studentų draugija Rūta ==
1912 m. gegužės 5 d. V. Daumantas įstojo į akademinę [[Fribūro universitetas|Fribūro universiteto]] lietuvių studentų draugiją Rūta (''Draugystę Lietuviškos Jaunuomenės Friburge''), ėjo bibliotekininko pareigas (''kningininkas kun. Dzimidaviče''), o 1913 m. žiemos semestrą pradedant – lapkričio 30 d. susirinkime – buvo išrinktas jos pirmininku.<ref name=":0">[''Lietuvių studentų draugovės Šveicarijoje „Rūta“ susirinkimų protokolų knyga iš 1909–1915 metų.'' Saugoma Kauno arkivyskupijos kurijos archyve, Nr. 365, kopija - Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, f. 196–209], protokolai Nr. 194, 200, 215, metinė ataskaita tarp 230 ir 231, protokolai Nr. 231, 236-238, 241, 245, 247, 248, 250, 251.</ref> ''Svarbiausioji „Rūtos“ veikimo dirva – tai paskaitos'', kitaip tariant, siekis ''lavintis ir dirbti lietuviškoje dirvoje, prisilaikant visur katalikybės principų''.
Pirmąjį 1914 m. žiemos semestro susirinkimą baigdamas pirmininkas V. Daumantas naujai išrinktai Draugijos valdybai palinkėjo ''vaisingai šiais metais pasidarbuoti, gaivinti ir laistyti Rūtos kerą naujais sumanymais.''<ref name=":0" /> Netrukus, 1915 m. sausio 2 d. susirinkime paaiškėjo, kad tuo naujuoju Rūtos narių sumanymu taps įvairiapusiška veikla į Pirmojo pasaulinio karo verpetą pakliuvusios Lietuvos ir lietuvių tautos labui. Įgaliotoji komisija: [[Juozas Purickis]], Vladas Daumantas ir Antanas Steponavičius (Steponaitis) parašė laišką [[Juozas Gabrys-Paršaitis|J. Gabriui]], kuris tuo metu [[Paryžius|Paryžiuje]] jau vadovavo Lietuvių informacijos biurui, ir pasiūlė savo pagalbą rengiant leidinį apie Lietuvą (anot A. Steponavičiaus ''– informacinę brošiūrą''<ref name=":1">Steponaitis Antanas. ''Atsiminimai 1914–1919. Lietuvių veikla Šveicarijoj Did. karo metu''. Kaunas, 1940, p. 25, 176-177.</ref>). 1915 m. kovo 7 d. Rūtos susirinkime jau buvo svarstoma ''politiškoji orientacija'' ir keliamas klausimas, ''kur lietuviams reikia prieglobos ieškoti?'' Tame pačiame susirinkime buvo sumanyta prancūzų ir vokiečių spaudoje parašyti apie Lietuvą: ''Prakilnus darbas ir visi jaučia to darbo reikalą, tik vargas, nieks iš mūsų nemoka gerai vienos ar kitos rašomosios kalbos. Manome parašyti kaip sugebėsime, o tik prieš spausdinant pasikviesti į pagelbą žinovą, kad šis išdailintų. Rašinyje atsižvelgti į du dalyku: užakcentuoti savo individualumą ir išreikšti, kad mes norime gyventi dalinant į dvi dalis: geografiškąją ir istoriškąją.'' Rašymo planą buvo pavesta parengti [[Juozas Purickis|J. Purickiui]] ir V. Daumantui.<ref name=":0" />
V. Daumantas kupinas naujų sumanymų: tų pačių metų birželio 13 d. Draugijos narius jis ragina ''stengties taisyklingai sava kalba kalbėti, kits kitą taisant''; liepos 3 d. pasiūlo steigti ''Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti'' skyrių, o liepos 18-ąją, Draugijos susirinkime perskaitęs paskaitą ''Minčių žiupsnis, skiriamas visiems broliams Lietuviams'', iškelia mintį pakeisti Rūtos pavadinimą į ''Lituania.''<ref name=":0" />
Prasidedant naujam mokslo metų semestrui, 1915 m. lapkričio 15 d., į Rūtos susirinkimą atvyko trys ištikimiausi Draugijos nariai: [[Juozas Purickis|J. Purickis]], V. Daumantas ir A. Steponavičius; pirmasis iš jų tapo Draugijos pirmininku, antrasis – sekretoriumi. Lapkričio 28-ąją ta pati trijulė tapo Lituania pavadintos akademinės draugijos ir Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti skyriaus nariais.<ref name=":0" />
== Atgimstančios Lietuvos politikas ==
Per [[Pirmasis pasaulinis karas|Pirmąjį pasaulinį karą]] dalyvavo [[Lozanos lietuvių I konferencija|Lozanos]] (
[[Lozanos lietuvių III konferencija|Lozanos lietuvių konferencijos]] įgaliotas
Nuo 1918 m. rugsėjo V. Daumantas – įgaliotas Lietuvos Tarybos atstovas, o nuo 1919 m. sausio – pirmasis Lietuvos ambasadorius Šveicarijoje. 1919 m. balandžio – gegužės mėn. jis kaip Užsienio reikalų ministerijos atstovas dalyvavo Jurgio Šaulio vadovaujamos delegacijos derybose su Lenkija dėl Lietuvos Respublikos pripažinimo ir valstybinės sienų nustatymo. 1919 m. pabaigoje V. Daumantas iš politikos pasitraukė, iki 1921 m. gruodžio dar gyveno Šveicarijoje ir Vokietijoje.
Po [[1922]] m. iš politinės veiklos pasitraukė. [[1924]]–[[1941]] m. dirbo [[Kauno apygardos teismas|Kauno apygardos teismo]] prisiekusiuoju vertėju.<ref>{{VLE|IV|534|[[Vykintas Vaitkevičius]]|Vladas Daumantas}}</ref> Mokėjo apie 20 kalbų.▼
Nuo 1923 m. spalio Vladas Daumantas dirbo prancūzų kalbos stilistu Lietuvos Respublikos Finansų ministerijoje, o 1925 m. sausio 1 d. teisingumo ministras Antanas Tumėnas jam pavedė eiti Kauno apygardos teismo prisiekusiojo vertėjo pareigas (V. Daumantas mokėjo šias užsienio kalbas: prancūzų, vokiečių, italų, rusų, lenkų, lotynų ir iš dalies – anglų).
Gyveno Kaune, K. Donelaičio gatvėje nr. 31 (dabar – nr. 67), keturių kambarių bute, kuris vis labiau priminė muziejų su taikomosios ir vaizduojamosios dailės, filatelijos, numizmatikos, spaudinių kolekcijomis. Kolekcionavo meno kūrinius, kaupė biblioteką, buvo [[XXVII knygos mėgėjų draugija|XXVII knygos mėgėjų draugijos]] narys. [[1944]] m. liepos pasitraukė į Vakarus, vertingiausias kolekcijos retenybes pasiėmė su savimi, nuo [[1951]] m. gyveno [[JAV]]. Dalį jo kolekcijos saugo [[Nacionalinis Čiurlionio dailės muziejus]], kita dalis išblaškyta. V. Daumantui mirus, kolekcija išparduota. Jo knygų ir paveikslų yra [[Kazimieras Varnelis|K. Varnelio]] namuose – muziejuje Vilniuje.<ref>[http://www.leidykla.vu.lt/inetleid/knygot/45/straipsniai/str15.pdf NEŽINOMI VLADO DAUMANTO ASMENINĖS BIBLIOTEKOS LIKIMO DOKUMENTAI]</ref>▼
V. Daumantas gyveno įvairiose Aleksoto ir Naujamiesčio vietose, nuo 1933 m. sausio 1 d. – keturių kambarių bute Donelaičio g. 31 (dabar – 67). Šis butas, kurio šeimininkas buvo XXVII knygos mylėtojų draugijos narys, su išmanymu ir aistra kaupiantis meno kūrinius bei knygas, amžininkų pasakojimu, priminė muziejų su puikiais taikomosios, vaizduojamosios dailės rinkiniais ir biblioteka. Pastarosios puošmena – renesansinio įrišimo Jono Bretkūno ''Postilė'' (1591).
1938 m. V. Daumantas sudarė civilinę santuoką su Kredito banko tarnautoja Antanina Vaitkevičaite. 1941 m. kovo 28 d. Teisingumo Liaudies Komisaro Povilo Pakarklio įsakymu Nr. 559 ''Vlado Daumanto įstaiga'' buvo uždaryta, o jis pats tą pačią dieną iš prisiekusio vertėjo pareigų atleistas; 1941 m. liepos 30 d. Teisingumo ministras Mečislovas Mackevičius V. Daumantą sugrąžino į vertėjo pareigas, kurias jis ėjo iki pirmosios sovietinės okupacijos pradžios.
1944 m. liepą V. Daumantas daugelį meno vertybių patikėjo saugoti Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus darbuotojams, o pats, išgabendamas dvylika kitų vertybių dėžių, pasitraukė į Vokietiją. Nuo 1951 m. V. Daumantas gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, Čikagoje; čia dirbo atsitiktinius darbus (valytoju, liftininku ir kt.), o kompozitoriaus Vlado Jakubėno namų pusrūsyje, kuriame gyveno iki pat mirties, kaupė knygas, žemėlapius ir meno kūrinius. Kai kurias vertybes iš V. Daumanto čia nupirko Kazys Varnelis ir 1998 m. atvežė į Lietuvą. Likusi naujosios V. Daumanto bibliotekos dalis po jo mirties pateko į aukcioną ir buvo išsklaidyta. Daugelis knygų iš Kaune likusios V. Daumanto bibliotekos (ji buvo nacionalizuota, vėliau šis įsakas atšauktas) per antrąją sovietinę okupaciją pateko į Nacionalinę M. Mažvydo biblioteką, Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių skyrių, Sankt Peterburgo, Maskvos bibliotekas.
V. Daumantas palaidotas Lietuvių tautinėse kapinėse Čikagoje (K L17 B23E G3). Jo antkapį puošia tautinės juostos raštai, Vytis su ąžuolo šakomis, užrašas skelbia: ''A † A'' ''Konsulas Vladas Daumantas 1885–1977 | Dieve, pasigailėk manęs''.
▲Po
Gyveno Kaune, K. Donelaičio gatvėje nr. 31 (dabar – nr. 67), keturių kambarių bute, kuris vis labiau priminė muziejų su taikomosios ir vaizduojamosios dailės, filatelijos, numizmatikos, spaudinių kolekcijomis. Kolekcionavo meno kūrinius, kaupė biblioteką, buvo XXVII knygos mėgėjų draugijos narys.
▲
== Šaltiniai ==
| |||