Lietuvos krikštas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos Žymos: Žyma: Pasikartojantys simboliai Žyma: Trynimas Vizualus redagavimas |
S Atmestas 46.249.160.41 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Sir Blackbeard keitimas) |
||
Eilutė 7:
[[Vaizdas:Lietuva (Lithuania).March towards the Cross.jpg|thumb|180px|Lietuva krikštą priėmė paskutinė Europoje. Freska Saint-Pierre-le-Jeune bažnyčioje Strasbourge]]
[[Vaizdas:PlungeBaznycia8.jpg|thumb|180px|Lietuvos krikšto jubiliejui skirtas paminklas Plungėje]]
Kadangi [[baltai|baltų]] gyvenamieji plotai driekėsi tarp miškų ir pelkių, atokiau nuo ankstyvųjų Europos centrų, bandymai pakrikštyti baltus prasidėjo palyginti vėlai. Patys pirmieji istoriniuose šaltinuose minimi bandymai – nesėkmingos [[Adalbertas Prahiškis|Adalberto]] ir [[Brunonas Kverfurtietis|Brunono]] misijos prūsų žemėse [[X a.]] pab. – [[XI a.]] pr. [[XII a.]] pab. prasidėjus krikščioniškoms misijoms Latvijoje ir [[XIII a.]] Prūsijoje Lietuva išliko vienintelė krikščionybės nepaliesta baltų teritorija. Tačiau plečiantis Lietuvos valstybei į rytus ir susidūrus su jau pakrikštyta [[Kijevo Rusia]], dalis rytų Lietuvos didikų jau tada perėmė [[stačiatikybė|stačiatikybę]]. [[1251]] m. Lietuvos centralizatoriumi laikomas kunigaikštis [[Mindaugas]] politiniais sumetimais priėmė krikščionybę (katalikybę), o [[1251]] m. [[liepos 17]] d. bule popiežius [[Inocentas IV]] Lietuvą paskelbė karalyste, pavaldžią Romos vyskupui. Tačiau po sėkmingo [[1260]] m. [[Durbės mūšis|Durbės mūšio]] Mindaugas grįžo prie lietuvių religijos ir krikščionybės invazija buvo sustabdyta. Vėliau iki pat Vytauto ir Jogailos nei vienas iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių nepriėmė krikščionybės, nors dėl to vedė derybas su įvairiomis šalimis. Tačiau dalis didikų, ypač valdžiusių rytines, slaviškąsias [[LDK]] žemes priėmė stačiatikybę, LDK teritorijoje veikė visiška tikėjimo laisvė.
== Krikšto pradžia ==
Tikrasis Lietuvos ir jos gyventojų [[krikštas]] pradėtas [[XIV a.]] pab. [[1385]] m. kontroversiškai vertinamoje [[Krėvos sutartis|Krėvos sutartyje]] tuometis Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila įsipareigojo įvykdyti Lietuvos krikštą. [[1386]] m. vasario 15 d. [[Vavelio katedra|Vavelio katedroje]] pakrikštytas pats Jogaila, taip pat karališkosios šeimos nariai (tarp jų [[Vytautas]] ir [[Švitrigaila]]), Lietuvos didikai, į Vilnių paskirtas vyskupas [[Andriejus Vosyla|Andriejus]].
[[1387]] m. Jogaila grįžo į Lietuvą ir pradėjo jos gyventojų krikštą. Pirmiausia pakrikštyti Vilniaus ir jo apylinkių didikai, valstiečiai. 1387 m. vasario 17 d. patvirtino bajorams katalikams jų valdomą žemę tėvonijų teisėmis, 1387 m. vasario 22 d. privilegija uždraudė katalikams tuoktis su stačiatikiais, o mišriose šeimose pastariesiems įsakė priimti katalikybę. Vilniuje sunaikinta [[romovė]], pasak [[Janas Dlugošas|Jano Dlugošo]], Jogailos įsakymu buvo užgesinta šventoji ugnis, išverstas [[aukuras]], vietoje jo pastatyta [[Vilniaus katedra]]. Pavasarį pradėta [[Aukštaitija|Aukštaitijos]] kristianizacija, imtos steigti parapijos. Bažnyčios įkurtos [[Vilkmergė]]je, [[Lyda|Lydoje]], [[Maišiagala|Maišiagaloje]], [[Krėva|Krėvoje]], [[Nemenčinė]]je, [[Bolcai|Bolcuose]] ir [[Gaina|Gainoje]]. Krikštytojai pradėjo masinį [[šventoji giraitė|šventųjų giraičių]] kirtimą, [[žalčiai|žalčių]] užmušinėjimą. Jogaila žmonėms dalino iš Lenkijos atvežtus drabužius, mokė krikščioniškųjų tikėjimo tiesų, vykdė masinį krikštą, suvarydamas žmones į būrius ir kiekvieno būrio žmonėms parinkdamas po tokį patį vardą. Karius ir kilminguosius krikštijo atskirai. [[1389]] m. [[balandžio 19]] d. popiežius [[Urbonas VI]] pripažino LDK kaip krikščionišką valstybę.
== Žemaitijos krikštas ==
Po sėkmingo lietuviams [[Žalgirio mūšis|Žalgirio mūšio]] 1411 m. pasirašyta [[Torūnės taika]], kuria [[Teutonų ordinas]] grąžino [[Žemaitija|Žemaitiją]] LDK. Ji buvo paskutinė pagoniška kunigaikštystės žemė. 1413 m. pradėtas Žemaitijos krikštas. Vytautas su Jogaila Dubysos upe pasiekė [[Betygala|Betygalą]], kur pradėjo pirmąjį žemaičių krikštą. Jogailos nurodymu sunaikintas prie [[Nevėžis|Nevėžio]] buvęs bokštas, kuriame degusi šventoji ugnis. Pradėti kirsti šventieji miškai, naikinti aukurai. Žemaičiai dažnai priešindavosi krikštui arba jį priėmę tuoj grįždavo prie savo papročių. Karalius žmones papirkinėjo arkliais, gelumbėmis, drabužiais, pinigais. Jogaila Žemaitijos seniūnu paskyrė uolų kataliką [[Mykolas Kęsgaila Valimantaitis|Kęsgailą]], kuris turėjo rūpintis regiono krikštijimu. [[1416]] m. pradėta parapinių bažnyčių statyba, o [[1417]] m. [[spalio 23]] d. įkurta [[žemaičių vyskupija]], kurios vyskupu tapo [[Motiejus Trakiškis]]. [[1464]] m. [[Varniai|Medininkuose (Varniuose)]] pastatyta katedra. XV a. pr. Lietuvoje aktyviai veikė misionierius [[Jeronimas Prahiškis]], jam pradėjus kirsti šventąsias giraites Vytautas jį išsiuntė iš šalies.
== Senojo tikėjimo degradacija ==
Nepaisant krikštijimo vajaus, tiek žyniai, tiek paprasti valstiečiai, tęsę pagoniškąsias tradicijas, nebuvo persekiojami ar žudomi. Kilmingieji, didikai politiniais sumetimais tapo uolūs katalikai, tačiau provincijos gyventojai, ypač gyvenę atokiau nuo bažnyčių, iki pat XV a. vidurio tebepraktikavo lietuvių religiją. Išmirus paskutinei kartai, gyvavusiai iki krikščionybės įvedimo, prasidėjo lietuvių religijos nykimas. Kadangi nebeliko žynių, tikėjimo tradiciją tęsė patys gyventojai, tačiau jų [[apeigos]] iš masinių pradėjo siaurėti iki giminės ar šeimos, pakito dievų hierarchija, dievų specializacija beveik išimtinai rėmėsi žemdirbyste, namų ūkiu. Religija susimaišė su pasakomis, [[sakmė]]mis, išliko tik dalis ritualų, švenčių.
Galutinai senasis lietuvių tikėjimas (tiksliau, jo reliktai) išnyko [[XVI a.]], kuomet į LDK atsiųstas [[jėzuitai|jėzuitų]] ordinas. Vienuoliai ėmėsi naikinti bet kokias senojo tikėjimo liekanas, netgi [[papročiai|papročius]], [[tradicija]]s. Jėzuitai savo tarpusavio laiškuose reiškė didelį pasipiktinimą naminių gyvulių aukojimais, [[ąžuolas|ąžuolų]] garbinimu, maldomis Saulei ir Mėnuliui, burtais, [[žolininkystė|žolininkyste]], [[amuletas|amuletais]]. [[XVIII a.]] jau buvo išnykę senieji dievų vardai, kaip rašo jėzuitai, buvo garbinamos tokios abstrakcijos kaip saulė, žaibas, ugnis, mėnulis, duona.
== Literatūra ==
* Historia Polonica, Jan Długosz, XV a.
* „Lietuvių religija ir mitologija“, Gintaras Beresnevičius, 2004 m.
{{straipsniai apie Lietuvą}}
[[Kategorija:Lietuvos istorija (1219-1569 m.)]]
| |||