Lietuvos komunistų partija: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S pataisymai |
|||
Eilutė 30:
[[1919]] m. vasario 27 d. buvo priimtas sprendimas sukurti bendrą valstybę su [[Baltarusija]] ir įkurta Lietuvos-Baltarusijos Tarybų Socialistinė Respublika ([[Litbelas]]). 1919 m. kovo 4-6 d. Vilniuje įvyko antrasis (jungtinis) Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų Partijų suvažiavimas. Buvo priimtas nutarimas sujungti partijas ir įkurti vieningą Lietuvos ir Baltarusijos Komunistų Partiją. Centro Komiteto pirmininku buvo išrinktas Vincas Mickevičius-Kapsukas, o sekretoriumi – [[Knorinas|V. Knorinas]]. Pradėta kova su Vokietijos ir Lenkijos kariuomene ir nepriklausomos Lietuvos Respublikos kariuomene ir policija. Itin sėkmingai su komunistais Lietuvoje kovojo [[Povilas Plechavičius]], faktiškai likvidavęs komunistų židinius Žemaitijoje.
Rugpjūčio mėnesį pralaimintys komunistai pasitraukė į pogrindį. Rugpjūčio 15 d. Kaune įkurtas Lietuvos Komunistinių Organizacijų Centro Biuras (sekretorius A. Jakševičius), kiek vėliau Lietuvos-Baltarusijos CB įkurtas ir Vilniuje (žymiausias veikėjas – [[Kazys Giedrys|K. Giedrys]]). Abiejų CB veiklą koordinavo LBKP CK. Jie veikė teritorijoje, užimtoje lenkų (buvusiose [[Gardino gubernija|Gardino]] ir [[Vilniaus gubernija|Vilniaus gubernijose]]), kovojo tiek su lenkų, tiek su nepriklausomos Lietuvos valdžia. Netrukus buvo sukurtas V. Kapsuko vadovaujamas Centrinis Biuras Nelegaliam Darbui prie LBKP CK. Šis biuros turėjo ypatingą reikšmę – jis užtikrino nenutraukiamą komunistinės spaudos leidimą. Taip pat komunistai prisiėmė vadovauti stichiškai prasidėjusiam Kauno garnizono kareivių sukilimui 1920 m. vasarį, skatino darbininkus griebtis ginklų, kurti [[profsąjunga]]s. Komunistai vadovavo
1918 me. LKP turėjo 797 narius, 1919 m. – 4322, [[1920]] m. – 858. <ref>„Lietuvos Komunistų partijos istorija skaičiais“, Vilnius, 1989 m.</ref>
Eilutė 38:
Po 1920–1922 m., LKP susidūrė su nemaža partijos funkcionavimo problema. Ideologiškai neparuošti KP nariai, kurie į LKP įstojo tik vedami revoliucinių nuotaikų ir permainų noro. Dar labiau partijos gyvenimą apsunkino prasidėjusios Lietuvos valdžios represijos, antikomunistinės opozicijos atsiradimas daugumoje Lietuvos miestų. Komunistai partijos viduje pradėjo švietėjišką-propagandinę veiklą, nemažą pagalbą KP gyvybės palaikymui suteikė [[Kominternas|Komunistinis Internacionalas]]. 1921–1940 m. LKP buvo Komunistinio Internacionalo Lietuvos Sekcija, atstovu prie Komunistinio Internacionalo Vykdomojo Komiteto (KIVK) nuo [[1921 m.]] liepos buvo Zigmas Aleksa-Angarietis, nuo [[1923 m.]] jo pavaduotoju buvo V. Kapsukas (nuo [[1924 m.]] V. Kapsukas išrinktas kandidatu į KIVK narius, nuo [[1928 m.]] – KIVK nariu). V. Kapsuko iniciatyva [[1920 m.]] Maskvoje įkurta Lietuvos sovietinė partinė mokykla. 1921–1936 m. ten apmokė apie 550 komunistų.
LKP Lietuvoje buvo uždrausta, veikė nelegaliai, pagrindiniai jos darbai pokario pradžioje buvo komunistinės spaudos leidimas ir propagandinė veikla, šnipinėjimas TSRS naudai ir kita antivalstybinė veikla, koordinuojama iš Maskvos per pasiuntinybę Kaune. Nuo [[1924 m.]] ypač paaštrėjo komunistų kova su fašistais{{faktas}}, įkurtos kelios antifašistinės organizacijos{{faktas}}, komunistai organizavo mitingus. [[1926 m.]] rinkimus Lietuvoje laimėjo dvi didžiausios kairiosios partijos – Lietuvos Socialdemokratų Partija ir Valstiečiai liaudininkai. Be jų kita stipri jėga buvo Krikščionys-demokratai, bet LSDP ir LVL koalicija buvo pakankamai stipri, kad vestų valstybę norimu kursu. Legalizuota Komunistų Partija, pasirašytos kelios bendradarbiavimo sutartys su [[Tarybų
[[1925 m.]] sausį komunistų partijoje buvo 879 nariai. 1926 m. – 412, 1932 m. – 600, 1939 m. – apie 2000.
| |||