Airių kalba: Skirtumas tarp puslapio versijų

12 baitų pašalinta ,  prieš 3 metus
S
Automatizuotas kalbos klaidų taisymas (http://www.vlkk.lt/konsultacijos/7847-vidurinis-vidurinysis).
S (Automatizuotas kalbos klaidų taisymas.)
S (Automatizuotas kalbos klaidų taisymas (http://www.vlkk.lt/konsultacijos/7847-vidurinis-vidurinysis).)
Nubrėžti tikslios ribos tarp goidelų periodo ir archajiškos airių kalbos negalima. Pasitaiko užrašų ant oghamo akmenų, kuriuos galime laikyti jau senąja airių kalba, bet visuotinai priimta senosios airių kalbos laiką skaičiuoti nuo lotynų rašmenų naudojimo pradžios. Apie [[VI amžius|VI]] amžių atsiranda tikros rašytinės kalbos pavyzdžių (lotyniškomis raidėmis). Tai daugiausia vienuolių pastabos ir komentarai perrašomų knygų paraštėse. Tam pačiam periodui priklauso pirmosios glosos – lygiagretūs žodžių sąrašai airiškai ir kita (dažniausiai lotynų) kalba. Tuo metu airių kalba yra jau ženkliai nutolusi nuo rekonstruojamos keltų prokalbės, nes prasidėjo lenicijos procesas. Sprogstamieji garsai, buvę tarp balsių, pakisdavo į frikatyvinius, taigi kalboje atsirado naujų garsų, kaip [x] (liet. „ch“), [γ] (liet. „h“) – iš susilpnėjusių [k] ir [g]; [ð] (angl. „th“ žodyje „this“), [θ] (angl. „th“ žodyje „thick“) – iš [d] ir [t]. Naujiems garsams žymėti buvo pritaikytos lotynų kalboje naudojamos raidžių samplaikos, tokios kaip „ch“, „th“ – tai turėjo didelę reikšmę tolesnei ortografijos raidai.
 
Vyko ir balsių pokyčiai. Goidelų kalbos laikotarpiu prasidėję procesai intensyvėjo – nukrito žodžio galo trumpieji priebalsiai, iškrito nelyginių skiemenų balsės. Taigi žodžiai į periodo pabaigą pastebimai sutrumpėjo. Stiprus dinaminis kirtis beveik visais atvejais krito į pirmą skiemenį, todėl nepirmųjų skiemenų ilgosios balsės sutrumpėjo, o uždarųjų skiemenų trumposios balsės (išskyrus "u") sutapo į [ə] garsą. Atviruose galiniuose skiemenyse trumposios balsės buvo išlaikomos, tačiau į periodo pabaigą "o" pradėjo būti painiojamas su "a". Nekirčiuotų skiemenų balsių sumišimas visiškai pasibaigė viduriniosiosvidurinės airių kalbos laikais.
 
Iš morfologijos reiškinių svarbu paminėti labai sudėtingą veiksmažodžių sistemą, kurioje kiekvienas veiksmažodis turėjo keletą kamienų priklausomai nuo to, kuris skiemuo būdavo kirčiuojamas. Didelę reikšmę turėjo priešdėliai, po kurių buvo įterpiami įvardžiai. Tipinės formos atrodė taip: *nepa-mane-matytumbei. Be to, kiekviename laike kiekvienas veiksmažodis turėjo 2 skirtingas kiekvieno asmens galūnių formas priklausomai nuo to, ar veiksmažodis stovėjo sakinio pradžioje, ar po kurio kito žodžio. Kai kurie mokslininkai net atvirai suabejojo, ar apskritai buvo įmanoma bendrauti tokia kalba, kurioje visi visų laikų veiksmažodžiai buvo netaisyklingi ir skirtingų kirčių formos net nebebuvo panašios vienos į kitas.
Su anglų įsiveržimu pasibaigė senosios airių kalbos etapas. Karas, suirutė sužlugdė filidų mokyklas, vieninga literatūrinė kalba suskilo ir atsirado daugybė vietinių tarmių. Nors spėjama, kad tarmės egzistavo ir senosios airių kalbos laikotarpiu, vis dėlto stipri filidų kalbos pozicija neišvengiamai niveliavo ir lygino vietinius skirtumus. [[XIII amžius|XIII]] amžius laikomas ta data, nuo kurios jau kalbama apie 3 skirtingas goidelų kalbas – airių, škotų ir menksiečių. Nors tradiciškai vis dar buvo vartojama senoji bendrinė kalba, rankraščiuose jau apstu vietinių šnektų ypatybių.
 
ViduriniosiosVidurinės airių kalbos laikais įvyko svarbus fonologinis reiškinys – visos nekirčiuotos balsės susilpnėjo iki [ə] garso, todėl daugumos žodžių beveik visų linksnių galūnės sutapo. Taigi visa tradicinė linksniuočių sistema žlugo ir priebalsinių kamienų pagrindu daiktavardžiuose išplito naujos galūnės. Taip pat visi iš senosios kalbos laikų atėję dvibalsiai susitraukė į ilgąsias balses. Taigi viduriniosiosvidurinės airių kalbos pabaigoje dvibalsių kalboje nebeliko. Kitas svarbus pokytis – lenicijos metu atsiradusių dantinių pučiamųjų garsų pašalinimas: [ð] sutapo su [γ], o [θ] su [h].
 
=== Modernioji airių kalba ===
XIX amžiaus įvykiai (Nacionalinė mokyklų sistema, [[Didysis bulvių badas]]) iš esmės pakirto airių kalbą. Iki XIX a. pradžios daugiau negu pusė Airijos salos gyventojų vis dar kalbėjo airiškai kaip gimtąja kalba, o po 60 metų airiškai kalbančiųjų procentas krito iki ketvirtadalio visų gyventojų. Bendras airiškai kalbančiųjų skaičius sumažėjo kone perpus, nes badas labiausiai palietė airiškai kalbančiuosius rajonus (pačius nederlingiausius, kur Kromvelis perkėlė beveik visus vietinius gyventojus iš apylinkių, perduotų anglų kolonizatoriams). Apie pusė milijono žmonių iš tų rajonų emigravo į JAV, gelbėdamiesi nuo skurdo ir bado. Tai lėmė, kad išpuoselėta bendrinė kalba buvo prarasta, nes nebeliko airiškai kalbančios inteligentijos atstovų. Kaip pažymi istorikai, iš eilinių airių kalbos dingo šimtai, jeigu ne tūkstančiai, abstrakčių mokslo, medicinos, filosofijos terminų. Beliko tik su žemės ūkiu, žūkle, durpių gavyba susiję bei kasdieniai žodžiai.
 
Prasidėjus airių Atgimimui XIX a. pabaigoje, senoji literatūrinė kalba eiliniam valstiečiui buvo menkai suprantama. Nuo viduriniosiosvidurinės airių kalbos laikų rašyba buvo mažai tepakitusi, neretai pusė žodžio priebalsių dėl lenicijos jau buvo iškritusios. Pavyzdžiui, ano meto ''beirbhiughadh'' atitinka šiuolaikinį '''beiriú''', ''dligheadh'' – '''dlí''', ''léaghughadh'' – '''léamh'''. Atgimimo veikėjai suskilo į dvi stovyklas: tradicionalistus, kurie reikalavo kalbą atgaivinti tokią, kokia ji buvo prieš smukimą, t. y. XIV a. – XV a., su rašyba, kuri veikiau atitiko XI–XII a. tarimą, ir tuos, kurie vienintelį kalbos išsigelbėjimą matė ją modernizavus pagal šiuolaikinių tarmių (''air. canúintí na ndaoine – liaudies šnektos'') vartoseną. Pastariesiems vadovavo tėvas Peadaras Ó Laoire’as, kuris pats aktyviai rašė trumpus [[apsakymas|apsakymus]], skirtus besimokantiesiems airių kalbos. Jo kūrybos viršūnė buvo „Autobiografija“ (air. ''Mo scéal féin''), kuri šiuo metu yra privalomas airių kalbos pamokų skaitinys. Jo autobiografija paskatino daugelio imitacijų kūrimą, ir per trumpą laiką buvo parašyta arti 50 kitų autorių autobiografijų. Iš garsiausiųjų – pagal Peig Sayers pasakojimą užrašyta „Peig“ ir Tomáso Ó Criofaino „Salietis“ („An tOileánach“).
 
Apibendrinant galima teigti, kad dėl politinių ir istorinių aplinkybių (pirmiausia buvo pulti rytai ir šiaurė) labiausiai išplito pietinė, Munsterio tarmė, kuri vienu momentu buvo vartojama pusėje salos. Airiams galutinai praradus [[Dublinas|Dublino]] apylinkes, bet kokie rytų tarmės likučiai sunyko, ir nuo to laiko galime kalbėti tik apie pietų, vakarų ir šiaurės tarmes.
177 898

pakeitimai