Frančeskas Petrarka: Skirtumas tarp puslapio versijų

Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Legobot (aptarimas | indėlis)
S Perkeliamos 75 tarpkalbinės nuorodos, dabar pasiekiamos Wikidata puslapyje d:q1401.
Homobot (aptarimas | indėlis)
S Automatizuotas kalbos klaidų taisymas (http://www.vlkk.lt/konsultacijos/4723-o-taip-pat).
Eilutė 46:
Paskutiniuosius dvidešimt gyvenimo metų Petrarka praleido iš pradžių [[Milanas|Milano]] valdovų [[Viskončiai|Viskončių]] šeimoje ([[1353]]−[[1361]] m.), kurie pamėgino pačiame miesto centre sukurti jam aplinką, panašią į tą, kurią jis turėjo Vokliūze, vėliau [[Venecija|Venecijoje]] ir [[Paduva|Paduvoje]]. Įvairių Italijos miestų karaliai ir valdovai kvietėsi poetą pas save. Popiežius [[Klemensas VI]] ir jo įpėdiniai kvietė jį sekretoriumi, bet Petrarka vis atsisakydavo tos pelningos tarnybos − nepriklausomybė jam buvo svarbiau už viską.
 
Visą savo gyvenimą Petrarka ieškojo ir tyrinėjo senovės rankraščius ir šioje srityje padarė nemažai svarbių atradimų: jis rado dvi [[Ciceronas|Cicerono]] kalbas ir jo laiškus, o taip pat svarbiausią Kvintilijano veikalą „Apie oratoriaus mokslą“. Petrarka blogai mokėjo [[Graikų kalba|graikų kalbą]], ir todėl jo žinios iš antikinės literatūros ribojosi romėnų literatūra. Negalėdamas skaityti [[Homeras|Homero]] originalų, jis naudojosi Homero poemų lotyniškais vertimais.
 
Pasinaudodamas savo poeto ir mokslininko padėtimi, Petrarka bandė daryti įtaką politiniam šalies gyvenimui. Kaip ir Dantė, jis neskyrė meno nuo politikos ir manė, kad poetas iš prigimties yra tautų mokytojas ir auklėtojas. Panašiai kaip ir Dantė, jis buvo karštas patriotas, kovojęs už [[Italija|Italijos]] suvienijimą, už jos buvusios galybės atkūrimą. Jis liūdėjo dėl Italijos valstybėlių nesutarimų, skelbė pasiaukojimo bendram tautos reikalui idėją, kvietė atsisakyti smulkių asmeninių interesų.