Ankstyvosios krikščionybės menas: Skirtumas tarp puslapio versijų

→‎Apžvalga: na, romėnai ir graikai irgi skulptūrų negarbino
(Naujas puslapis: '''Ankstyvosios krikščionybės menas''' − krikščioniškasis menas, sukurtas II a. pb−VI a. pr. Romos imperijos vakarinėje dalyje i...)
 
(→‎Apžvalga: na, romėnai ir graikai irgi skulptūrų negarbino)
 
== Apžvalga ==
[[Krikščionybė]] pradėjo plisti Romos imperijoje I amžiuje. Pagrindinės krikščionių bendruomenės tuo metu buvo Šiaurės Afrikos miestuose ir Artimuosiuose Rytuose − [[Aleksandrija|AleksasndrijojeAleksandrijoje]] ir [[Antiochija|Antiochijoje]]. Tačiau iš ankstyvųjų amžių neišliko nei tapybos, nei skulptūros kūrinių. Ankstyviausi krikščioniškojo meno pavyzdžiai išliko [[Roma|Romos]] [[katakombos|katakombose]] ir datuojami anksčiausiai sukurtais šiek tiek iki 200 metų.
[[Vaizdas:Wilpert 060.jpg|thumb|right|220px| ''Santi Marcellino e Pietro'' katakombos sienų piešiniai]]
Iš pradžių krikščionybė buvo draudžiama, tikintieji persekiojami. Jie slaptai rinkdavosi požeminiuose kapinynuose − katakombose. Tai būdavo arba tikri urvai, arba minkštame grunte po miestu išrausti kelių kilometrų ilgio tuneliai su salėmis. Ypač garsios Romos katakombos. Jų sienose iškaltose ir sutvirtintose nišose įrengdavo laidojimo vietas. Sienas ir lubas puošė piešiniais, kurie priminė Romos namų sieninę tapybą. Kiekvienas piešinys buvo vis kitokio turinio, suprantamas vien tikintiesiems. Piemuo tarp avių, ant pečių nešantis ėriuką, simbolizavo [[Jėzus Kristus|Jėsų Kristų]]. Bendrai, ankstyvieji krikščionys stengėsi tikėjimo mintis peteiktiperteikti vaizdine simbolika, o ne konkrečiu turiniu. Iki krikščionybės patvirtinimo valstybine Romos [[religija]] buvo vengiama vaizduoti tiesiogiai Kristaus kančios ir nukryžiavimo scenas. Vienas būdingiausių katakombų dekoravimo pavyzdžių išliko ''Santi Marcellino e Pietro'' katakombose Romoje. Šie kūriniai nepasižymi atlikimo kruopštumu ir tikriausia būdavo kuriami kurios nors šventės, susirinkimų proga. Tapyba katakombuosekatakombose gyvavo iki IV a. AnstyvuosiusoeAnkstyvuosiuose krikščionių sienų piešiniuose stebimas antikinių klasikinių tapybos formų perėmimas, o simbolikoje − krikščionybės ryšių su [[judaizmas|judaizmu]] nagrinėjimo atspindisatspindys.
 
[[Skulptūra]] ankstyvojoje krikščionybėje buvo antraeilės svarbos menas. Kadangi krikščionys garbino nematerialų dievą, o ne stabus, jieKrikščionys neperėmė laisvai stovinčios, natūralaus žmogaus dydžio antikinės skulptūros tradicijos, nes objektokrikščioniškoje tradicijoje laikytasi iš didumasjudėjų galėjoperimto keltiįstatymo asociacijųniekaip sunemėginti pagoniųatvaizduoti stabaisDievo. Krikščioniškosios skulptūros pavyzdžiai pasirodė nuo III a. vidurio ant reikšmingesnių bendruomenės narių [[sarkofagas|sarkofagų]]. Jų reljefai atkartojo katakombų tapybos temas ir sekė iš romėnų reljefinės skulptūros. Vienas iš šio meno pavyzdžių yra [[sarkofagas]] iš Romos ''Santa Maria Antiqua'' bažnyčios. Ankstyvieji krikščionys neturėjo savų maldų namų ir tikriausiai daugiausiai rinkdavosi privačiuose namuose, kurių maldos patalpos buvo dekoruotos krikščioniškomis temomis kaip [[Dura-Europas|Dura-Europose]] Sirijoje atrastoje buveinėje.
 
[[Konstantinas I|Konstantino I]] (valdė 324–337 m.) valdymo metu krikščionybė buvo pripažinta valstybine religija. Per trumpą laiką buvo pastatyta daug krikščionių bažnyčių Romoje bei Konstantinopolyje ir kituose svarbiuose imperijos miestuose. Bažnyčios modeliu tapo bazilikos tipo pastatai. Anksčiau bazilikos tarnavo kaip biržos, susirinkimų arba teismo salės. Ankstyvosios krikščionybės bazilikos − tai pailgi pastatai, visada besitęsiantys iš vakarų į rytus. Įėjimas paprastai iš vakarų pusės. Dvi kolonų eilės išilgai dalijo bažnyčią į tris dalis − navas. Vidurinioji nava gerokai platesnė ir aukštesnė už šonines, jos viršutinėje dalyje − langai. Ši viršutinė, saupės apšviečiama dalis - svarbiausias bazilikos požymis. Langų buvo ir šoninių navų sienose. Rytinėje bažnyčios dalyje paprastai būdavo dar viena nava, statmena kitoms − [[transeptas]]. Jos išorinėje pusėje buvo išsikišusi pusapvalė niša altoriui − [[apsidė]]. Lubos plokščios arba jų visai nebuvo. Reikšmingiausiu krikščionių statiniu buvo senoji Šv. Petro bazilika (pastatyta 319−329 m., perstatyta XVI−XVII a.) Vatikano kalvoje Romoje, kuri žinoma iš piešinių. Ji buvo pastatyta virš Šv. Petro kapo, jos apsidė, neįprastai, buvo vakarų pusėje.
Tesoro di san pietro, sarcofago di giunio basso.JPG| Junijaus Baso sarkofagas, IV a.
</gallery>
Suprantama, statytojai detales galėjo keisti. Kai kuriose bažnyčiose buvo erdvus prieangis, kitose - kolonomis apsuptas kiemas, navų − dažnai penkios, septynios, kartais net devynios. Paprastai bažnyčios buvo bebokštės, bet neretai šalia jų statytos varpinės. Krikščionys taip pat perėmė ir romėnų centrinio plano, apvalių ar daugiakampio sienų pastatų statybų tradiciją (pvz., ''Santa Costanza'' bažnyčia). Bažnyčios vidų puošė sienų tapyba ir mozaikos − iš daugybės įvairiaspalvių akmenukų ir stikliukų sudėlioti paveikslai. Nepakartojamas spalvų derinys bažnyčiai teikdavo nepaprastumo, šventiškumo. Mozaikose vaizduojami įvykiai iš šventosios krikščionių knygos − Biblijos.
 
== Šaltiniai ==