Ankstyvosios krikščionybės menas: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Krikščionybė]] pradėjo plisti Romos imperijoje I amžiuje. Pagrindinės krikščionių bendruomenės tuo metu buvo Šiaurės Afrikos miestuose ir Artimuosiuose Rytuose − [[Aleksandrija|AleksasndrijojeAleksandrijoje]] ir [[Antiochija|Antiochijoje]]. Tačiau iš ankstyvųjų amžių neišliko nei tapybos, nei skulptūros kūrinių. Ankstyviausi krikščioniškojo meno pavyzdžiai išliko [[Roma|Romos]] [[katakombos|katakombose]] ir datuojami anksčiausiai sukurtais šiek tiek iki 200 metų.

Iš pradžių krikščionybė buvo draudžiama, tikintieji persekiojami. Jie slaptai rinkdavosi požeminiuose kapinynuose − katakombose. Tai būdavo arba tikri urvai, arba minkštame grunte po miestu išrausti kelių kilometrų ilgio tuneliai su salėmis. Ypač garsios Romos katakombos. Jų sienose iškaltose ir sutvirtintose nišose įrengdavo laidojimo vietas. Sienas ir lubas puošė piešiniais, kurie priminė Romos namų sieninę tapybą. Kiekvienas piešinys buvo vis kitokio turinio, suprantamas vien tikintiesiems. Piemuo tarp avių, ant pečių nešantis ėriuką, simbolizavo [[Jėzus Kristus|Jėsų Kristų]]. Bendrai, ankstyvieji krikščionys stengėsi tikėjimo mintis peteiktiperteikti vaizdine simbolika, o ne konkrečiu turiniu. Iki krikščionybės patvirtinimo valstybine Romos [[religija]] buvo vengiama vaizduoti tiesiogiai Kristaus kančios ir nukryžiavimo scenas. Vienas būdingiausių katakombų dekoravimo pavyzdžių išliko ''Santi Marcellino e Pietro'' katakombose Romoje. Šie kūriniai nepasižymi atlikimo kruopštumu ir tikriausia būdavo kuriami kurios nors šventės, susirinkimų proga. Tapyba katakombuosekatakombose gyvavo iki IV a. AnstyvuosiusoeAnkstyvuosiuose krikščionių sienų piešiniuose stebimas antikinių klasikinių tapybos formų perėmimas, o simbolikoje − krikščionybės ryšių su [[judaizmas|judaizmu]] nagrinėjimo atspindisatspindys.

[[Skulptūra]] ankstyvojoje krikščionybėje buvo antraeilės svarbos menas. Kadangi krikščionys garbino nematerialų dievą, o ne stabus, jieKrikščionys neperėmė laisvai stovinčios, natūralaus žmogaus dydžio antikinės skulptūros tradicijos, nes objektokrikščioniškoje tradicijoje laikytasi iš didumasjudėjų galėjoperimto keltiįstatymo asociacijųniekaip sunemėginti pagoniųatvaizduoti stabaisDievo. Krikščioniškosios skulptūros pavyzdžiai pasirodė nuo III a. vidurio ant reikšmingesnių bendruomenės narių [[sarkofagas|sarkofagų]]. Jų reljefai atkartojo katakombų tapybos temas ir sekė iš romėnų reljefinės skulptūros. Vienas iš šio meno pavyzdžių yra [[sarkofagas]] iš Romos ''Santa Maria Antiqua'' bažnyčios. Ankstyvieji krikščionys neturėjo savų maldų namų ir tikriausiai daugiausiai rinkdavosi privačiuose namuose, kurių maldos patalpos buvo dekoruotos krikščioniškomis temomis kaip [[Dura-Europas|Dura-Europose]] Sirijoje atrastoje buveinėje.

Suprantama, statytojai detales galėjo keisti. Kai kuriose bažnyčiose buvo erdvus prieangis, kitose - kolonomis apsuptas kiemas, navų − dažnai penkios, septynios, kartais net devynios. Paprastai bažnyčios buvo bebokštės, bet neretai šalia jų statytos varpinės. Krikščionys taip pat perėmė ir romėnų centrinio plano, apvalių ar daugiakampio sienų pastatų statybų tradiciją (pvz., ''Santa Costanza'' bažnyčia). Bažnyčios vidų puošė sienų tapyba ir mozaikos − iš daugybės įvairiaspalvių akmenukų ir stikliukų sudėlioti paveikslai. Nepakartojamas spalvų derinys bažnyčiai teikdavo nepaprastumo, šventiškumo. Mozaikose vaizduojami įvykiai iš šventosios krikščionių knygos − Biblijos.