Abiejų Tautų Respublikos Seimas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Pagal Liublino uniją ir [[1588]] m. priimtą III [[Lietuvos Statutas|Lietuvos Statutą]] įstatymus leisti galėjo tik Seimas. Ponų taryba III Lietuvos Statute panaikinta. Seimo kompetencija buvo beveik neribota – jis užsiimdavo ne tik pagrindine savo veikla, įstatymų leidyba, bet ir priimdavo sprendimus dėl karo ir taikos, mokesčių, [[Muitas|muitų]], išklausydavo valstybės pasiuntinių užsienio šalyse ataskaitų, kontroliuodavo valstybės iždą ir vykdomąją valdžią (Seimui atsakingas buvo ir Karalius), sudarydavo ir tvirtindavo sutartis su užsienio valstybėmis.

 

 

Aukščiausia vykdomoji valdžia buvo Karalius ir ministrai, kurie kartu buvo ir senatoriai. Ministrais buvo kariuomenės vadai – [[didysis etmonas]] ir jo pavaduotojas, lauko etmonas, [[kancleris]] ir vicekancleris, 2 [[maršalka|maršalkos]] ir 2 iždininkai. Visų pareigybių ministrų buvo po du – po vieną iš Lenkijos ir Lietuvos.

Varšuvos konfederacijos aktas Seimo konstitucija tapo tik [[1576]] m., kai jį kartu su Henriko artikulais ratifikavo karalius Steponas Batoras ([[1576]]–[[1586]] m.). Henriko artikulai buvo teisių, kurių išrinktas valdovas pasižada laikytis ir kurių pripažinimas buvo rinkimų teisėtumo sąlyga, rinkinys. Pagal artikulus monarchas pripažino Respublikos teises ir privilegijas, įsipareigojo šaukti paprastąjį Seimą kas dveji metai 6 savaitėms, nepaprastąjį Seimą, esant reikalui, 2 savaitėms, atsižvelgti į Seimo pasirinktų senatorių rezidentų (senatorių, kurie likdavo prie Karaliaus atlikti Seimo funkcijų neposėdžiaujant Seimui) patarimus užsienio politikos srityje, nerengti savo įpėdinio rinkimų, tai yra atsisakyti teisės paveldėti sostą ir pripažinti laisvus rinkimus bei laikytis Varšuvos konfederacijos akto nuostatų dėl religinės taikos. Taip pat artikulai nustatė, jog karaliui pažeidus šiuos principus, bajorai gali atsisakyti jam paklusti ir net rengti ginkluotą sukilimą – rokošą. Vėliau Henriko artikulai, žinomi kaip ''pacta conventa'', buvo pateikiami išrenkamiems Respublikos monarchams kaip rinkimų teisėtumo sąlyga. Tikrovėje karalius Seimą šaukdavo dažniau, kartais net po pora kartų per metus ir neretai pratęsdavo jo sesiją tam, kad iki galo būtų išspręsti visi svarbiausi klausimai. XVII a. ir XVIII a. pirmoje pusėje Respublikos santvarka pakito mažai, valdovai daugiau ar mažiau laikėsi Henriko artikulų.

 

 

Lietuvoje [[Simonas Konarskis]], [[Adomas Mickevičius]] ir [[Maironis]] išgarsino Čičinską – bajorą [[Vladislovas Sicinskis|Vladislovą Sicinskį]] iš Upytės, kuris, pasinaudojęs veto teise [[1652]] m. sutrukdė karaliui [[Jonas Kazimieras Vaza|Jonui Kazimierui Vazai]], kuriuo nebuvo patenkintas Sicinskio globėjas [[Jonušas Radvila]], pratęsti Varšuvos Seimą. Pirmasis seimą, pasinaudojęs liberum veto teise, [[1639]] m. išardė Krokuvos atstovas Jurgis Liubomirskis, o po Sicinskio šia teise buvo pasinaudota ne vieną kartą.