Homeras: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos Žymos: Žyma: Trynimas Vizualus redagavimas |
S Atmestas 86.38.234.236 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (5.20.173.100 keitimas) |
||
Eilutė 4:
Kadaise septyni miestai varžėsi dėl teisės vadintis Homero tėvyne, bet ilgainiui ginčas neteko prasmės, nes dainius tapo visų graikų, o vėliau ir visos žmonijos poetu. [[Antika]] šį vardą tardavo su didele pagarba, nes Homerą laikė ne tik pirmuoju poetu, bet ir pirmuoju mokytoju, filosofu ir nesvyruodamas pridėdavo prie jo vardo epitetą „dieviškasis“. Tobulu epinės kūrybos pavyzdžiu Homero poemas laikė [[Aristotelis]].
Žymusis Homero biustas buvo sukurtas [[Aleksandrija|Aleksandrijoje]]. Nuo Homero mirties buvo praėję
Atsiradus [[filologija|filologijos]] mokslui (III–II a. pr. m. e.), [[Zenodotas]] Efesietis, [[Aristarchas]] Samotrakietis, [[Aristofanas]] Bizantietis ir kiti leido Homero veikalų komentarus, aiškindami realijas, pasenusius žodžius, [[mitologija|mitologijos]] dalykus, taisydami dėl daugybės perrašinėjimų atsiradusias klaidas, nurodinėdami kai kuriuos nuoseklumus. Pagal graikų [[abėcėlė]]s raidžių skaičių kiekvieną [[poema|poemą]] jie suskirstė į dvidešimt keturias [[giesmė|giesmes]]. Tuomet ir vėliau pasirodė [[alegorija|alegorinių]] Homero aiškinimų ([[Kratesas]] – II a. pr. m. e.; [[Porfirijas]] – III m. e. a.), bet visi minėti darbai neneigė nei Homero buvimo, nei jo autorystės. Šiokių tokių abejonių dėl abiejų [[poema|poemų]] priklausymo Homerui buvo pareiškę gramatikai [[Ksenonas]] (III–II a. pr. m. e.) ir [[Helanikas]] (III a. pr. m. e.), bet jų teiginius specialiu veikalu atrėmė [[Aristarchas]].<ref>''Antikinė literatūra''. Dalia Dilytė, Vilniaus universiteto leidykla 2005.</ref>
Eilutė 12:
== Homero klausimas ==
Kritiški [[naujieji laikai]] suformulavo vadinamąjį „Homero klausimą“. Reikšmingiausia [[1795]] metais paskelbta F. A. Wolfo idėja, kad IV a. pr. m. e., tvarkant [[poema|poemų]] tekstus, buvo sujungtos apie X a. pr. m. e. įvairių poetų (vienas iš jų galėjęs būti ir Homeras) sukurtos dalys. Wolfo mintį palaikė daugybė analitikais vadinamų siekėjų. K. Lachmannas įrodinėjo, kad [[Iliada|„Iliadą“]] sudaro atskiros tarpusavyje visai nesusijusios [[poema|poemos]], kad [[poema]] neturi nei vieningo siužeto, nei vieningo plano. Šis autorius ir jo sekėjai buvo praminti „mažųjų giesmių medžiotojais“. G. Hermannas pateikė vadinamąją „branduolio“ teoriją, teigdamas, jog trumpa vieno poeto sukurta [[poema|poemėlė]] buvusi aplipdyta kitų sukurtomis [[giesmė]]mis. Dauguma analitikų mano, jog Homero [[poema|poemos]] yra [[folkloras|folkloro]] veikalai, vėliau surinkti ir užrašyti. Pasikartojančius palyginimus, formules, nuolatinius epitetus jie laikė žodinės liaudies kultūros įrodymais, tvirtindami, jog tokie elementai padeda skaitytojui atsiminti ilgą tekstą.
Su tokia nuomone nesutiko unitarijai, teigiantys Homero [[epas|epų]] vienovę. XX a. unitarijų pozicijos sustiprėjo. Jie įrodė, jog Homeras, galbūt pasinaudojęs [[folkloras|folklorinėmis]] [[poema|poemomis]], sukūrė [[literatūra|literatūros]] veikalus, kurių svarbiausias požymis yra kadaise dar [[Aristotelis|Aristotelio]] pabrėžtas vieningas veiksmas: „[[Iliada]]“ kiekviena [[epas|epo]] [[giesmė]] paruošia klausytoją ar skaitytoją kitai, ir, kai kurias praleidus, nukentės mintis, kad epinės formulės padeda autoriui apibrėžti intensyvaus pasaulio suvokimo svarbą. Jie parodo, kad Homero [[epas|epai]] turi grakščią, simetrišką, frontoninę [[kompozicija|kompoziciją]]: kartojasi panašūs motyvai. Išnagrinėję [[epas|epus]], unitarijai priėjo išvadą, kad Homero [[poema|poemos]] klausytojams buvo atliekamos žodžiu, o plito užrašytos, nes VIII a. pr. m. e. [[Rašto sistema|raštas]] jau buvo labai paplitęs. Unitarijų homerologų dabar yra daugiau, nors analitikai taip pat neišnyko.<ref>''Antikinė literatūra''. Dalia Dilytė, Vilniaus universiteto leidykla 2005. </ref>
== Homero epai ==
| |||