'''Nikolajus Kuzietis''' (''Nicolaus von Cues'', ''Nicolai de Cusa'', ''Nicolaus Cusanus'', tikroji pavardė – '''Nikolaus Chrifftz''', '''Krebs''' g. [[1401]] m. Kūze Pietų [[Vokietija]] – [[1464]] m. [[rugpjūčio 11]] d. [[Todžis]], [[italija|Italijoje]]) – vokiečių [[mokslininkas universalas]] (filosofas, matematikas, astronomas), aukšto rango katalikų dvasininkas (kardinolas).
== Biografija ==
Nikolajus Kuzietis gimė žvejo ir vynuogių augintojo šeimoje. Dar vaikas būdamas pabėgo iš namų. Prieglobstį susirado grafo Teodoriko fon Manderšeido rūmuose. [[Grafas (titulas)|Grafas]] išsiuntė jį mokytis į [[Nyderlandai|Nyderlandus]]. Grįžęs į Vokietiją, Nikolajus studijavo [[Heidelbergo universitetas|Heidelbergo universitete]], kuriame susipažino su nominalistinės viduramžių filosofų koncepcijomis. Vėliau studijavo [[kanonų teisė|bažnytinę]] teisę [[Paduva|Paduvoje]], garsėjusioje [[Averojus|averoistinėmis]] tradicijomis. Čia Nikolajus pradėjo domėtis gamtos mokslais, [[matematika]], medicina, astronomija. Įgijęs [[kanonų teisės daktaras|kanonų teisės daktaro]] laipsnį, grįžo į tėvynę, toliau gilino teologijos žinias [[Kelnas|Kelne]]. Įšventintas į dvasininkus, dirbo ganytojo darbą [[Koblencas|Koblence]], tačiau netrukus gavo tarnybą [[Popiežius|popiežiaus]] kurijoje. Buvo nuvykęs į [[Konstantinopolis|Konstantinopolį]] dalyvauti derybose dėl Rytų ir Vakarų bažnyčių susijungimo.
[[Konstantinopolis|Konstantinopolyje]] Nikolajus Kuzietis įsigijo vertingų graikiškų rankraščių, susipažino su garsiais to meto neoplatonikais – Jurgiu Gemistu Pletonu ir Besarionu Nikėjiečiu (1389/95-[[1472]]). Tai turėjo lemiamą įtaką Nikolajaus Kuziečio pasaulėžiūros formavimuisi. Po kelionės į Konstantinopolį paskelbė pirmuosius filosofijos traktatus.
1448 m. Popiežius [[Mikalojus V]] Nikolajų Kuzietį pakėlė į [[kardinolas|kardinolus]], paskyrė Brikseno vyskupu ir kartu popiežiaus [[Legatas|legatu]] Vokietijoje (1450 m.). Paskirtas generaliniu [[vikaras|vikaru]] (1458 m.) Nikolajus Kuzietis persikėlė gyventi į [[Roma|Romą]].
