Afrikos Didžiųjų ežerų valstybės: Skirtumas tarp puslapio versijų

[[Bantų migracija|Bantų migracijos]] laikais II tūkst. pr. m. e. pabaigoje į regioną iš šiaurės vakarų kėlėsi bantų kalbomis kalbančios gentys, kurios atsinešė pažangesnes neolito technologijas. Dėl ypač palankių gamtinių sąlygų I tūkst. pr. m. e. jie išvystė aukštą priešistorinę kultūrą, kuriai, kaip spėjama, įtakos turėjo tuo metu šiaurėje klestėjusi [[Kušo civilizacija]], dar vėliau – [[Aksumo imperija]]. Tai buvo [[Ureve kultūra]], kurios gyventojai išmoko auginti [[sorgas|sorgą]], [[soros|soras]], ėmė verstis gyvulininkyste, gamino savitą ir aukšto lygio keramiką.

III a. pr. m. e. viduryje čia suklestėjo geležies lydimolydymo technika, kuri greičiausiai atėjo iš pietvakarių, t. y. [[Katanga|Katangos]] regiono. Geležies amžiaus bantai išplatino Ureve kultūrą visame Didžiųjų ežerų regione, pirmiausia upių ir ežerų pakrantėse. Tačiau suklestėjimas (lydiminėlydymų žemdirbystė ir geležies lydymas) nulėmė spartų vietos miškų kirtimą. Dėl to kadaise džiunglėmis apaugęs regionas buvo beveik iškirstas. Ureve kultūra egzistavo per visą I mūsų eros tūkst., tačiau apie VII a. pastebimas jos nuosmukis – visuomenėsvisuomenė pereina į vėlyvąjį [[geležies amžius|geležies amžių]].

Nuo VIII a. regione paplinta naujo tipo kultūra: taip– vadinamavadinamoji W keramika. Kartais išskiriamas pereinamasis laikotarpis po Urewe kultūros – C keramika. W keramikos laikotarpiui priskiriama [[Ntusi]] archeologinė vietovė vakarų Ugandoje. Tuo metu kultūriniai centrai nuo Viktorijos ežero pakrančių persikėlė link kalnuotesnių, gyvulininkystei palankesnių vietovių. Pastebimas gyvulininkystės reikšmės augimas visuomenėje, vyrų ir moterų darbų diferenciacija, tačiau dar nėra susiformavę klasės, pagrįstossusiformavusios darbo pasidalinimu.grįstos klasės.

Gali būti, kad XIII–XV a. Ntusi tapo tam tikro politinio vieneto centru ir sugebėjo įgyti hegemoniją didesnėje teritorijoje. XV a. jis buvo apleistas<ref>Reid, Andrew (1995) Ntusi and the development of social complexity in southern Uganda. Aspects of African Archeology.</ref>. Šį laikotarpį užpildo gausios vietos legendos, pasakojančios apie galingą [[Kitaros imperija|Kitaros imperiją]], kurią valdė [[Batembuziai|Batembuzių]] ir [[Bačveziai|Bačvezių]] dinastijos. Pastaruoju metu Europos mokslininkai kvestionuojaginčija šios imperijos istoriškumą<ref>{{cite book|last=Chrétien|first=Jean-Pierre|coauthors=Scott Strauss|title=The Great Lakes of Africa: Two Thousand Years of History|publisher=MIT Press|date=October 2006}}</ref>.

Apie XV a. pabaigą regionas patyrė klajoklių tautų [[nilotų migracija|migracijasmigraciją]] iš šiaurės. Tai buvo [[nilotai]] gyvulių augintojai, kurie, pasak legendų, sunaikino Kitaros imperiją. Nilotai greitai [[Asimiliacija|asimiliavosi]] su vietos žemdirbėmis tautomis, perėmė jų kalbas, tačiau išsaugojo klajoklinį (pastoralistinį) gyvenimo būdą. Archeologijoje tai siejama su W keramikos nunykimu, po kurio prasideda tarpinis mažai tyrinėtas laikotarpis, užsitęsęs iki pat XVII a.

XVII a. atsiranda naujo tipo kultūra, taip– vadinamavadinamoji X/Y keramika. Jai būdingos dviejų tipų keramikos rūšys: "prabangūs", gerokai aukštesnio lygio, Y keramikos dirbiniai, ir gerokai paprastesni X keramikos dirbiniai. Manoma, kad tai atskindiatspindi po nilotų migracijų Didžiųjų ežerų valstybėse susiformavusią dvigubą visuomenės sistemą. Visuomenė pradėta dalinti į dvi klases: gyvulių augintojai (vadinami [[tutsiai]]s pietiniame areale ir ba[[hima]] šiauriniame) užima aukštesnę padėtį, o žemdirbiai (vadinami [[hutu]] pietiniame areale ir ba[[iru]] šiauriniame) – žemesnę.

Būtent nuo XVII a. visame regione ėmė kurtis daug smulkių valstybių, kurios išaugo iš klanais paremtų susivienijimųsąjungų. Kiekviena šių valstybių turi savo įkūrimo legendaslegendų, kurios siejamos su žymiais valdovais, ir kurios nukelia pradžią į ankstyvesnius laikus, t. y. XV–XVI a., t. y. nilotų migraciją. Tačiau, remiantis archeologiniais radiniais, mokslininkai linkę nukelti šią politinę konsolidaciją į XVII a. vidurį ar net pabaigą.

Per XVII a. svarbiausia valstybė buvo [[Bunjoras]], tiesioginė Kitaros imperijos palikuonė. Iš jos plito įvairios legendos, religinės sistemos, simbolika, legimuojančiosįteisinančios visuomenės susiskaldymą ir valdovų valdžią. Vėliau, XVIII a., joBunjoro svarbą nustelbė kitos valstybės, pirmiausia [[Buganda]], [[Karagvės karalystė|Karagvė]], [[Ruandos karalystė|Ruanda]] ir [[Burundžio karalystė|Burundis]]. DaugDaugybės smulkių valstybių susiformavimas lėmė regiono gentinį ir lingvistinįkalbinį susiskaidymą.

Tarp šių valstybių buvo griežtai centralizuotoscentralizuotų, didelėsdidelių valstybėsvalstybių, kaippavyzdžiui, [[Bunjoras]], [[Buganda]] ar [[Karagvės karalystė|Karagvė]], ir smulkių karalysčių susivienijimaidarinių, vienijamivienijamų bendros tapatybės, kaippavyzdžiui, [[Busoga]], [[Buha]] ar [[Buhaja]]. Didžioji dalisDaugumas gyventojų, ypač regiono rytinėje dalyje ([[hehiai]], [[njamveziai]], [[gogai]] ir kt.) iki pat XIX a. vidurio nesukūrė valstybių, o gyveno susikaldęsusiskaldę šimtais gentinių susivienijimųdarinių. NepilnasNe visas svarbiausių valstybių sąrašas XIX a. pabaigoje yra:

Krašto kolonizacija įvyko labai vėlai dėl jo atokumo nuo jūros. XIX a. viduryje Didžiųjų ežerų valstybės vystėplėtojo prekybinius santykius su [[Zanzibaro sultonatas|Zanzibaru]] rytų pajūryje. Suintensyvėjusi prekyba, atsiradę pastovūs karavanų keliai tarp pakrantės ir ežerų valstybių labai spartino krašto vystymąsiraidą. Ypač stipriai buvo paveiktos regiono rytinės gentys (njamveziai, gogai, hehiai), kurios tapo svarbiausiaissvarbiausiomis tarpininkaistarpininkėmis, iš krašto gabenogabenančiomis vergus, dramblio kaulą, raganosio ragą ir kitas prekes. Tarp šių prekybinių genčių prasidėjo politinė konsolidacija: aplink svarbiausius prekybinius miestus trumpam susikūrė didelės "imperijos". Jas iniciavopaskatino kurtis svarbios to meto asmenybės – karingi vadai, kaip kad [[Mirambas]], [[Munjigumbė]] ir kt.

XIX a. II pusėje krašte ėmė lankytis ir europiečių keliautojai, kurie domėjosi juo pirmiausia ieškodamibesidomintys Nilo ir kitų didžiųjų upių ištakų paieškomis. 1864 m. čia lankėsi [[John Hanning Speke]], 1871 ir 1875 m. – [[Henry Morton Stanley]], ir kt.

Nors 1886 m. sudariusios slaptą sutartį [[Britų imperija]] ir [[Vokietijos kolonijinė imperija]] pasidalino [[Svahilių krantas|Svahilių krantą]] Rytų Afrikoje, o 1884 m. vakarinėje pakrantėje belgai įkūrė [[Kongo Laisvoji Valstybė|Kongo Laisvąją Valstybę]], tačiau tikroji Afrikos gilumoje buvusio Didžiųjų ežerų regiono kolonizacija prasidėjo vėliau. Regione susikirto visų trijų valstybių interesai, kol galiausiai jis buvo padalintas.