|
VIII–X a. Okos baseino galindus nuo kitų, vakariau gyvenusių baltų atskyrė į šiaurę slenkantys [[slavai]] (būsimųjų viatičių „lingvistiniai protėviai“,– viatičiai, kaip savita rusėnų etnokultūrinė grupė susiformavo rytų galindų substrato pagrindu), kurie jau VIII–IX a. asimiliavo didžiąją (pietinę) rytų galindų dalį. Slavų kolonizacija metraščiuose minimų galindų teritorijoje Protvos aukštupyje nevyko iki XV a. Maskvos kunigaikščiams kuriant miestus galindų teritorijoje ir sumažėjus jų kariniam pasipriešinimui Naros, Pachros ir jų intakų pakrantes iš pietų pradėjo kolonizuoti viatičiai, kurie Maskvos apylinkėse susitiko su krivičiais. XV a. baltų likučiai šiame regione buvo galutinai asimiliuoti slavų.
==Kalbos pėdsakai==
Ilgą laiką [[Rusija|Rusijoje]] buvo palaikoma teorija, kad [[Maskva|Maskvos]], [[Možaiskas|Možaisko]] apylinkėse ir plačiuose kituose Rusijos plotuose aptinkami baltiški [[vandenvardis|vandenvardžiai]] ir [[vietovardis|vietovardžiai]] palikti į nelaisvę paimtų vakarų [[Galindai|galindų]] arba čia vėliau už [[slavai|slavus]] atsikėlusių kolonistų iš [[Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė|LDK]]. [[XX amžius|XX]] a. antrojoje pusėje atlikti išsamesni tyrimai atskleidė, kad šiose teritorijose baltiški hidronimai ir vietovardžiai skaičiuotini šimtais, jie aprėpia smulkiausių upelių ir mažų gyvenviečių pavadinimus. Istorijos patirtis rodo, kad vėliau atsikėlę gyventojai arba belaisviai perima vietinių gyventojų pavadinimus, bet ne atvirkščiai: būtų labai keista, jei čia gyvenę rusų protėviai staiga būtų pamiršę savo senuosius vandenų bei vietų pavadinimus ir juos būtų ėmę vadinti belaisvių ar atvykėlių sugalvotais vardais. Be to, slavai nebuvo įveikę net [[jotvingiai|jotvingių]], nekalbant apie toliau gyvenančius [[galindai|vakarų galindus]] – tokių žinių nėra.<ref>{{cite book|last=Zinkevičius|first=Z.|title=Lietuvių kalbos kilmė. I|publisher=„Mokslas“|location=Vilnius|date=1984|pages=247|isbn=5420001020}}</ref>
Baltiški vandenvardžiai ir vietovardžiai atspindi skirtingą jų suslavinimo laipsnį, vieni suslavinti anksčiau, kiti vėliau. Paprastai iš jų galima spręsti tik apie bendruosius baltų kalbų bruožus (žr. [[Baltų prokalbė]]), sunku išskirti tam regionui būdingas kalbos ypatybes. Dažnai prie baltiškos šaknies pasitaiko pridėtų slaviškų priesagų (bet ne atvirkščiai), pvz.: Abolnia (Абольня; plg. liet. ''Obelė'': ''obuolys'' < ''*ābōlii̯as'') – su [[slavų kalbos|sl.]] priesaga -nia (-ня); Lopanka, Lopan' (Лопанка, Лопань; plg. liet ''lapė'') – su [[slavų kalbos|sl.]] -an-ka (ан-ка), -an' (-ань); Vupenka (Вупенка; plg. liet ''upė'') – su [[slavų kalbos|sl.]] -en-ka (ен-ка) ir t. t. Daugiau šio krašto galindiškų pavadinimų: Upa (Упа: liet. ''upė''), Otra (Oтра: [[latvių kalba|latv.]] ''ātra'' 'greita'), Čičera (Чичера: Lietuvos ežeras ''[[Čičirys]]''), Salinka (Салинка: liet. ''sala'', ''salėti'' 'tekėti'), Dugna (Дугна: liet. ''[[Daugai]]'': ''daug?; dugnas?'') ir daug kitų. Net [[Maskva|Maskvos]] vardą kai kurie tyrėjai mano esant [[Baltų kalbos|baltiškos]] kilmės (plg. liet. ''mazgoti'', taigi ''Maskva'' < ''*Mazgavā''). Šiuose kraštuose daug kaimų ir šiaip vietų pavadinimų su ''goliad'-'' (''голядь-'') < ''*galind-''. [[Rusai|Rusams]] įprasta senąsias išnykusias tautas prisiminti kaip mitinius didvyrius milžinus, tad ir šiuo atveju yra išlikę [[Padavimas|padavimų]] apie stipruolį milžiną arba du milžinus brolius, vadinamus Goliad' (Голядь).<ref>{{cite book|last=Zinkevičius|first=Z.|title=Lietuvių kalbos kilmė. I|publisher=„Mokslas“|location=Vilnius|date=1984|pages=248|isbn=5420001020}}</ref>
[[Vladimiras Toporovas|V. Toporovas]] iš [[Maskva|Maskvos]] apylinkių yra surinkęs apie 40 galimai [[baltizmas|baltiškos kilmės]] žodžių, kurie galėtų būti galindiški: alania (аланя) 'alus', alannyj (аланный) 'alinis, alinas', anda (анда) 'taigi, net' (plg. [[Lietuvių kalba|liet.]] ''andai'' 'tada'), barabošit' (барабошить) 'plepėti', baraboška (барабошка) 'plepys' (plg. [[Lietuvių kalba|liet]]. ''barbasuoti'' 'plepėti'), guževat'sia (гужеваться) 'vaikščioti, susiburti' (plg. liet. ''(su)gužėti'', [[Latvių kalba|latv]]. ''guza'' 'krūva, daugybė'), kovlyga (ковлыга) 'sušalęs sniego, molio ar mėšlo grumstas' (plg. liet. ''su-kaul-ėjęs''), kromsat' (кромсать) 'nerūpestingai karpyti, pjaustyti, duoną gurinti, gadinti' (plg. liet. ''kramsėti'', latv. ''kramstīt''), neriota, norot (нерёта, норот) 'žvejybos įrankiai' (plg. liet. ''nerti'', ''nertinė'' 'kas nunerta'), pikul'ka (пикулька) 'tokia piktžolė' (plg. liet. ''[[pikulė]]''), setevo (сетево) 'sietuvė su grūdais sijojimui' (plg. liet ''sietas''), sukalit' (сукалить) 'gremžti, gramdyti, valyti' (plg. liet. ''sukalioti''), žagara (жагара) 'grybinė išauga beržo kamiene' (plg. liet. ''žagaras'') ir kt. Pagaliau, pats upės vardas Možaja (Можая) ir iš jos kilęs miesto pavadinimas [[Možaiskas]] (Можайск) yra baltiški – plg [[Lietuvių kalba|liet]]. ''mažoji'' < ''*mažāi̯ī''.<ref>{{cite book|last=Zinkevičius|first=Z.|title=Lietuvių kalbos kilmė. I|publisher=„Mokslas“|location=Vilnius|date=1984|pages=248-249|isbn=5420001020}}</ref>
Pastebėta, kad į baltų teritorijas įsiterpusių slavų tarmių nepasiekdavo bendarajame slavų masyve plintantys kalbos pokyčiai, baltų salos juos sustabdydavo. Tas pats pasakytina ir apie [[Volga|Volgos]]-[[Oka|Okos]] aukštupiuose gyvenusius galindus. Jie padarė įtaką ne tik [[Maskva|Maskvos]] ir jos apylinkių formavimuisi, bet ir vietinių [[Tarmė|tarmių]] bruožams.
==Išnašos==
|
