Kanklės: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Kanklės''' ({{en|Baltic psaltery}})  – tradicinis, styginis lietuvių liaudies muzikos instrumentas, gnaibomasis [[chordofonas]], daugiastygė [[citra]] su trapecijos formos rezonatoriumi. Drauge su [[latviai|latvų]] [[kuoklė|kuokle]], [[lyviai|lyvių]] kandla, [[estai|estų]] kanele, [[suomiai|suomių]] bei [[karelai|karelų]] kantele ir [[rusai|rusų]] [[guslės|guslėmis]] įeina į Baltijos sritims būdingų ir giminingų instrumentų šeimą, bendrasis jų pavadinimas  – [[Baltijos psalteriumas]].

Tradicinių kanklių korpusas išskobtas iš lapuočių medienos, trapeciškas, su žvaigždutės pavidalo išpjova arba su apskritimu (kartais keliais) iš skylučių. <ref> [[Romualdas Apanavičius]]. [[Visuotinė lietuvių enciklopedija]], IV t.</ref> Dangtis dažniausiai daromas iš [[eglė]]s. Išilgai korpuso dažniausiai ištempta 5-12 stygų. Šiaurės rytų [[aukštaičiai|aukštaičių]] kanklės - – luotelio, karsto, dažniausiai šešiabriaunio pavidalo, drūtgalys truputį įstrižas, aukštesnis už plonąjį galą, turi 5-7 stygas. Vakarų aukštaičių ir [[žemaičiai|žemaičių]] kanklės plokščios, drūtgalys įstrižas, turi 9-12, kartais ir daugiau stygų. Šiaurės vakarų Žemaitijoje kanklės daromos suapvalintu arba spirale užsuktu drūtgaliu. Suvalkijoje tokių kanklių plonasis galas labai platus ir apvalus, jos turi 9-12, kartais 13 stygų. Istorijos šaltiniuose minimos ir 7-9 stygų [[Mažoji Lietuva|Mažosios Lietuvos]] kanklės. Senoviškiausios aukštaičių ir žemaičių kanklės dažytos juodai, naujoviškesnės suvalkiečių dažytos juodais ir rudais dažais. Dabar vartojamos [[plienas|plieninės]] stygos, anksčiau – iš sausgyslių.

Dabar vartojamas modifikuotas kankles [[1964]]  m. sukonstravo P. Kupčikas pagal P. Stepulio ir D. Mataitienės projektą, jų korpusas suklijuotas, natūralaus medžio spalvos, turi išpjovas šonuose, naudojami stygų aukščio keitikliai. Aukštosios kanklės turi 29 stygas, bosinės iki 20, kontrabosinės - – 15 stygų.

Kanklės paplitusios daugiausia [[Narvos kultūra|Narvos kultūros]] areale Šiaurės ir Vakarų Lietuvoje, kur gyveno [[sėliai]], [[žiemgaliai]], žemaičiai ir [[kuršiai]]. Į kankles panašūs turi ir kitų šiame areale gyvenusių tautų muzikos instrumentai - – latvių [[kuoklė]], [[suomiai|suomių]] [[kantele]], [[estai|estų]] kanele.

Kilmė ir vartosena susijusi su pirmykščiais tikėjimais. Gamybos papročiuose yra mirusiųjų kulto reliktų  – medis kertamas ir kanklės dirbamos mirus šeimos nariui. Kanklių pavidalas ir spalva primena senovines transporto ir ritualines priemones (luotą, karstą), stygų skaičius sutampa su magiškaisiais skaičiais (5, 7, 9, 12), ornamentikoje yra saulės, šviesos ir kt. kosmologinių simbolių. Kanklės galėjo būti ir totemai: šiaurės rytų aukštaičių kanklės turi ir vandens paukščio bruožų. Vakarų aukštaičių ir žemaičių kanklės būna šaltųjų vandenų žuvies pavidalo.

Manoma, kad į [[Užnemunė|Užnemunę]] kanklės galėjo patekti [[XV a.]] pr.- – [[XVIII a.]] pr. per žemaičius, atsikėlusius iš senovės kuršių žemių. Kituose regionuose kanklių nebūta. Pirmąkart kanklės minimos [[1580]]  m. [[Jonas Bretkūnas|Jono Bretkūno]] „Biblijos“ vertimo rankraštyje.

Tradicinėmis kanklėmis šiaurės rytų aukštaičiai skambino piršto nagu keturines (kartais dvejines) sutartines (melodinis kankliavimas), vakarų aukštaičiai, žemaičiai ir suvalkiečiai nagu ir brauktuku, kartais pirštais - – liaudies dainas ir šokius (akordinis kankliavimas). Vakarų aukštaičiai ir žemaičiai [[XIX a.]] jas kartais vartojo šokių muzikos kapelose, [[Suvalkija|suvalkiečiai]] sudarydavo kanklių ansamblius, kankliuodami dainuodavo.

Rekonstruotas tradicines kankles vartoja folkloro ansambliai. Skambinama pirštais ir brauktuku - – plektru, kontrabosinėmis kanklėmis  – dar ir specialiu plaktuku. Modifikuotąsias kankles naudoja liaudies instrumentų orkestrai, ansambliai. Roko muzikoje naudoja lietuvių [[folkrokas|folkroko]] grupės [[Atalyja]], [[Žalvarinis]].

[[XIX a.]] pab.- – [[XX a.]] pr. šiaurės rytų aukštaičių kanklėmis kankliavo J. Ivanauskas, P. Čigas, M. Lapienė, P. Lapienė, J. Plepys, vakarų aukštaičių - – J. Masaitis, K. Masaitis, žemaičių - – S. Abromavičius, A. Bielskis, B. Bražinskas, P. Dargis, J. Jaunzemis, P. Zorys, P. Levickis, suvalkiečių - – J. Alenskas, V. Bartuška, A. Kalvaitis, B. Kalvaitis, V. Kalvaitis, S. Popiera, P. Puskunigis, L. Puskunigis. [[Skriaudžiai|Skriaudžių]] ansamblis „Kanklės“ įkurtas [[1906]]  m., pirmasis vadovas P. Puskunigis.

Modifikuotosiomis kanklėmis skambina I. Balčytytė, L. Naikelienė, J. Slipkuvienė, Z. Stepulienė, R. Tamošaitienė, [[1971]]  m. įkurtas Kanklių trio. Kanklėmis nuo [[1945]]  m. mokoma skambinti [[Lietuvos muzikos akademija|Lietuvos muzikos akademijoje]], nuo [[1953]]  m. konservatorijose ir vaikų muzikos mokyklose. Panevėžio muzikos mokyklos kanklininkių ansamblis "Ašarėlė"„Ašarėlė“ įkurtas 1994 metais, ansamblio vadovė Rima Mureikienė. Kanklininkių ansamblis "Ašarėlė" „Ašarėlė“ 2007  m. nominuotas Lietuvos Karalienės Mortos diplomanto premija, o 2011  m. Lietuvos Karalienės Mortos laureato premija, bei kitais apdovanojimais.

== ŠaltiniaiLiteratūra ==

* M. Baltrėnienė, R. Apanavičius. Lietuvių liaudies muzikos instrumentai. Vilnius. [[1991]]

* Romualas Apanavičius: [http://kankles.mch.mii.lt/ Senovinės lietuvių kanklės] (anglų kalbak.)