Paul Cézanne: Skirtumas tarp puslapio versijų

Polis Sezanas gimė [[1839]] m. Prancūzijoje, senojoje [[Provansas|Provanso]] sostinėje [[Provanso Eksas|Ekse]], pasiturinčio verslininko šeimoje. Jo tėvas Luji Ogiustas buvo skrybėlių parduotuvės savininkas ir tiek praturtėjo, kad įsteigė vienintelį [[bankas|banką]] Ekse.<ref>Harris, Nathaniel. ''Paul Cezanne''. Franklin Watts, − 2003, p. 6</ref> Polis turėjo jaunesnes seseris Mariją (g. 1841 m.) ir Rozą (g. 1854 m.).<ref>Harris, Nathaniel. ''Paul Cezanne''. Franklin Watts, − 2003, p. 6</ref> P. Sezanas mokėsi geriausioje vietos mokykloje − Burbonų kolegijoje, kurioje susidraugavo su būsimu rašytoju [[Emilis Zola|Emiliu Zola]] (1840−1902) ir Žanu Baptistinu Baji (1841−1918), būsimu garsiu mokslininku. Berniukai suformavo trijų draugų būrelį, pramintą „neatskiriamaisiais“.<ref>Harris, Nathaniel. ''Paul Cezanne''. Franklin Watts, − 2003, p. 6</ref> P. Sezano vaikystė Ekso apylinkėse ir maudynės Arko upėje buvo jo neužmirštos visą gyvenimą ir pasitarnavo įkvėpimo šaltiniu peizažams ir maudynių scenoms. 1857 m. P. Sezanas pradėjo mokytis vakarinėse klasėse dailės mokykloje. Jis tikėjosi išvykti mokytis į Paryžių, tačiau tėvas tikėjosi, kad Polis pasirinks jo bankininko profesiją. [[1859]]–[[1861]] m. P. Sezanas studijavo teisę Ekso universitete. Dailės trauka buvo didesnė ir Sezanas, turėdamas rimtų ketinimų išmokti tapyti, [[1861]] m. išvyko į [[Paryžius|Paryžių]]. Jo tėvas, nors ir nepritardamas sūnaus pasirinkimui, jį rėmė.

Paryžiuje P. Sezanas pradėjo mokytis SiuisoSiuis akademijoje, kurioje sutiko [[Kamilis Pisaro|Kamilį Pisaro]].<ref>Harris, Nathaniel. ''Paul Cezanne''. Franklin Watts, − 2003, p. 42</ref> ir bandė nesėkmingai įstoti į [[École des Beaux-Arts|Aukštąją dailės mokyklą]]. Po penkių mėnesių Paryžiuje P. Sezanas nusivylęs grįžo į Eksą ir apie 1 metus dirbo tėvo banke, tačiau trauka dailei buvo stipresnė ir 1862 m. P. Sezanasjis vėl išvyko į Paryžių.<ref>Harris, Nathaniel. ''Paul Cezanne''. Franklin Watts, − 2003, p. 9</ref> [[1863]] m. P. Sezano paveikslai buvo eksponuoti Atstumtųjų salono parodoje, surengtoje po to, kai ypač daug dailininkų kūrinių buvo atmesti oficialaus Paryžiaus salono. Paryžiaus salonassalono žiuri atmetė P. Sezano pateiktus darbus kiekvienais metais nuo [[1864]] iki [[1869]] m. Jis tapė ant drobės dengdamas storus dažų sluoksnius, – tuo jo tapybos metodas priminė ''[[impasto]]'' techniką. Apie 1867 m. dailininkas pradėjo tapyti žiaurias scenas (pvz., „Žmogžudystė“, 1868), įkvėpimo sėmėsi iš [[Eženas Delakrua|E. Delakrua]] paveikslų. Jam buvo artimas Delakrua pirmenybės atidavimas spalviniams potėpiams prieš linijinį vaizdavimą.

1869 m. P. Sezanas sutiko 19 metų MarijaMariją Hortensiją Fikė, kuri tapo jo drauge. Su ja dailininkas persikėlė į Provanso Eksą 1870 m. prasidėjus [[Prancūzijos-Prūsijos karas|Prancūzijos-Prūsijos karui]]. Tikriausiai draugės paveiktas P. Sezanas nusisuko nuo žiaurių siužetų ir pradėjo tapyti ramią peizažinę tapybą, kurios neapleido iki mirties.<ref>Harris, Nathaniel. ''Paul Cezanne''. Franklin Watts, − 2003, p. 12</ref> 1872 m. porai gimė sūnus Polis. Tais pačiais metais P. Sezanas aplankė ir dirbo kartu su K. Pisaro [[Pontuaza|Pontuazos]] kaime netoli Paryžiaus. K. Pisaro mokė P. Sezaną impresionistinės tapybos plenere technikos, naudoti grynas spalvas, smulkius potėpius. 1873 m. P. Sezanas su Hortensija ir sūnumi Poliu apie metus laiko gyveno Overo prie Uazos kaime ir beveik kiekvieną dieną dirbo su K. Pisaro,<ref>Harris, Nathaniel. ''Paul Cezanne''. Franklin Watts, − 2003, p. 42</ref> tačiau net ir pačiose ankstyvosiose jo impresionistinėse drobėse buvo aiškiai jaučiama individuali dailininko kūrybos vizija, struktūriškumo gamtoje ieškojimai, nesuderinami su impresionistiniu akimirkos pojūčio, šviesos efektų gaudymu. 1873 m. paveikslas „Pakaruoklio namas“ vaizdžiai iliustruoja skirtumus tarp P. Sezano ir impresionistų dailės tikslų, estetikos.

1874 m. trys P. Sezano paveikslai buvo eksponuoti pirmojoje impresionistų parodoje Paryžiuje. Su 15 paveikslų dailininkas 1877 m. sudalyvavo trečiojoje impresionistų parodoje.<ref>Harris, Nathaniel. ''Paul Cezanne''. Franklin Watts, − 2003, p. 42</ref> Po to dailininkas beveik nutraukė ryšius su impresionistais, išskyrus K. Pisaro, nors vertino K. Monė, O. Renuaro ir kitų dailę. P. Sezano paveikslai parodose susilaukė nuožmios kritikos, jo kūrinių pirkėjų nebuvo, išskyrus 1875 m. sutiktą pasiturintį rėmėją, pasitraukusį iš tarnybos muitinės tarnautoją Viktorą Šokė, kuris viso įsigijo 36 P. Sezano kūrinius.<ref>Harris, Nathaniel. ''Paul Cezanne''. Franklin Watts, − 2003, p. 18</ref> 1878 m. tėvas sužinojo apie P. Sezano ryšius su Hortensija Fikė ir apie jo sūnų Polį (iki to laiko dailininkas savo ryšius slėpė). 1881 m. P. Sezanas viešėjo pas K. Pisaro Pontuazoje, kur jo tapybos metodus galėjo stebėti [[Polis Gogenas]]. 1882 m. į Paryžiaus Saloną buvo priimtas vienas P. Sezano paveikslas, jis apsigyveno [[Estaka|Estakoje]] Provanse, kur tais pačiais metais jį aplankė [[Ogiustas Renuaras|O. Renuaras]].<ref>Harris, Nathaniel. ''Paul Cezanne''. Franklin Watts, − 2003, p. 22</ref>

P. Sezano darbai buvo mažai eksponuojami ir jis kūrė su vis didėjančia menine izoliacija. Jis susikoncentravo į kelis dalykus: besimaudančiųjų studijas, gyvenimo buitį, Šv. Viktorijos kalną, kurį jis nutapė daugybę kartų. Nuo [[1883]] m. jis pastoviai gyveno Provanse, tik retkarčiais nuvykdavo į Paryžių. 1886 m. P. Sezanas, galų gale leidus šeimai, vedė Hortensiją Fikė. Vėliau tais metais mirus tėvui paveldėjo nemenką turtą Ekse. 1886 m. P. Sezanas nutraukė ryšius su jaunystės draugu [[Emilis Zola|E. Zola]]. E. Zola tuo metu jau buvo pripažintas ir išgarsėjęs rašytojas su savo „Rugonų-Makarų“ romanų serija, o P. Sezanas − beveik niekam nežinomas dailininkas. 1886 m. E. Zola publikavo romaną „Kūryba“, kuriame aprašė Paryžiaus dailininkų gyvenimą remdamasis savo patirtimi (E. Zola buvo gerai pažįstamas su [[Eduaras Manė|E. Manė]] ir impresionistais). Pagrindinis romano herojus Klodas Lantjė, neįgyvendinęs savo kūrybinių ambicijų, romano pabaigoje išprotėja ir miršta. Šis personažas turėjo daug panašumų su paties P. Sezano asmenybe. Dailininkas, gavęs romano kopiją, atsakė trumpu laišku E. Zola prisimindamas vaikystės laikus ir tai buvo paskutinis jo ir E. Zola pabendravimas.<ref>Harris, Nathaniel. ''Paul Cezanne''. Franklin Watts, − 2003, p. 24</ref> Nepaisant nesėkmių parodose, dailininkas daug dirbo. Per dešimtį metų nutapė daugiau nei 300 paveikslų. Jis seniai nutolo nuo impresionistų mėgstamo akimirkos vaizdo fiksavimo. Įdėmiai stebėdamas gamtą, jos formas ir spalvų santykius, ieškojo būdų perteikti aplinkos materialumą, gamtos amžinumą, jos tūrių patvarumą.

18991897 m. mirus motinai dailininkas 1899 m. pardavė šeimos rūmusnamus Ekse, kuriuos buvo brangu išlaikyti, ir 1901 m. įkūrė savo sodybąstudiją ''Les Lauves'' vietovėjekalvose prie Ekso, kurioje kūrė iki mirties (šiuo metu lankytina vieta).<ref>Harris, Nathaniel. ''Paul Cezanne''. Franklin Watts, − 2003, p. 38</ref> 1900 m. P. Sezano paveikslų buvo eksponuota pasaulinėje parodoje Paryžiuje, 1904 m. jo kūrybai buvo skirtas atskiras kambarys Rudens salono parodoje.<ref>Harris, Nathaniel. ''Paul Cezanne''. Franklin Watts, − 2003, p. 43</ref> [[1906]] m. Sezanas tapydamas gamtoje apalpo. Po savaitės susirgęs plaučių uždegimu mirė 1906 m. spalio 23 d. Ekse. Viso dailininkas paliko daugiau nei 950 paveikslų.<ref>Harris, Nathaniel. ''Paul Cezanne''. Franklin Watts, − 2003, p. 36</ref>