Žiemos karas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 62:
Nuo [[1809]] iki 1917 m. Suomija buvo autonomine valstybe [[Rusijos imperija|Rusijos imperijoje]]. Suomija turėjo plačią autonomiją ir savo Senatą iki pat XIX a. pabaigos, kai prasidėjo Suomijos rusifikacijos politika, kurios tikslas buvo sustiprinti centrinę valdžią ir suvienyti imperiją. Rusifikacijos pastangos paskatino suomių siekius įgauti daugiau autonomijos ir apsisprendimo teisę. Suomijos nepriklausomybės judėjimas sustiprėjo prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Po Spalio revoliucijos bolševikams perėmus valdžią ir prasidėjus Rusijos pilietiniam karui 1917 m. gruodžio mėn. 6 d. Suomijos Senatas paskelbė Suomijos nepriklausomybę. Leninas didesne grėsme laikė baltųjų armijas, o ne Suomijos nepriklausomybę, todėl 1918 m. sausio 4 d. Rusijos Centrinis Vykdomasis Komitetas pripažino Suomijos nepriklausomybę.<ref>William R. Trotter: A Frozen Hell. Algonquin Books, Chapell Hill 1991, P. 3–12.</ref><ref>[http://www.tuad.nsk.ru/~history/Europe/Finland/itsen.html Постановление СНК о признании независимости Финляндии (18 декабря 1917 г.)]</ref>
1918 m. sausio mėn. Suomijoje prasidėjo pilietinis karas, kuriame „raudonieji“ (suomių socialistai), palaikomi Rusijos bolševikų, kovojo su „baltaisiais“, kuriuos palaikė Vokietija ir Švedija. Prieš socialistus kovojusioms pajėgoms, kurioms vadovavo [[Carl Gustaf Emil Mannerheim]], pavyko karą laimėti. Didžioji dalis socialistų vadovybė pabėgo į Rusiją. Suomijoje pilietinis karas dažnai buvo interpretuojamas kaip išsivadavimo karas su Rusija, santykiai tarp valstybių ir toliau išliko įtempti. Prie to prisidėjo pastangos sukurti Didžiąją Suomiją prijungiant prie Suomijos teritorijas Karelijoje. 1918-20 m. formaliai vyriausybės nepalaikomi Suomijos savanoriai atliko kelis žygius į sovietų Kareliją, tačiau ten įsitvirtinti jiems nepavyko. 1920 m. abi valstybės sudarė Tartu taikos sutartį. Pagal sienų sutartį tarp Sovietų Sąjungos ir Suomijos siena buvo pripažinta tradicinė (nuo 1812 m.) Suomijos Didžiosios Kunigaikštytės siena, taip pat Suomijai atiteko Petsamas Užpoliarėje. Ši siena buvo už 32 km nuo Leningrado miesto, kuris buvo svarbiu Sovietų Sąjungos pramonės centru. Suomija nedalyvavo tolimesniame [[Rusijos pilietinis karas|Rusijos pilietiniame kare]] ir neleido savo teritorija
Didžiosios Suomijos idėja išliko gyva, 1922 m. įkurta Akademinė Karelijos draugija (Akateeminen Karjala-Seura) propagavo Rytų Karelijos prijungimo prie Suomijos idėją. Vėlesni šalių santykiai buvo „korektiški, tačiau šalti“.<ref>Pentti Virrankoski: Suomen historia 2. Helsinki 2001, p. 782.</ref> XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje-ketvirtojo dešimtmečio pradžioje [[Vakarų Europa|Vakarų Europoje]] ir ypač [[Skandinavija|Skandinavijoje]] dominavo visuotinio nusiginklavimo ir saugumo idėjos, kuriomis buvo grįsta ir [[Tautų Sąjunga]]. Suomija, kartu su kitomis [[Šiaurės šalys|Šiaurės šalimis]], [[Švedija]], [[Norvegija]], [[Danija]] paskelbė apie savo neutralitetą. Danija visiškai nusiginklavo, Švedija ir Norvegija ženkliai sumažino savo gynybines pajėgas. Suomijoje vyriausybė nuosekliai mažino išlaidas gynybai ir ginkluotei. Nuo 1927 m. ekonomijos tikslais buvo atsisakyta kariuomenės mokymų. Skiriamų lėšų vos užteko armijos išlaikymui, papildomų išlaidų ginkluotei parlamentas nesvarstė, tankų ir aviacijos nebuvo.
| |||