05:05, 7 vasario 2016 versija taisyti Lot-bot-as (aptarimas \| indėlis) Botai 174 866 keitimai S Šablonų peradresavimų šalinimas ← Prieš tai darytas keitimas		19:06, 9 liepos 2016 versija taisyti anuliuoti Vilensija (aptarimas \| indėlis) 54 990 keitimai S + [[]] Kitas pakeitimas →
Eilutė 3: [[Lietuvių kalba\|Lietuvių kalboje]] aliatyvo formos atsirado postpozicijai ''-pi'' priaugus prie [[kilmininkas\|kilmininko]]: ''miško + pi'' → ''miškop(i)'', ''miškun'' + ''pi'' → ''miškump(i)''. Nuo [[iliatyvas\|iliatyvo]] skiriasi tuo, kad veiksmas nukreiptas šalia, bet ne į objektą, plg., „ateik manęspi“ ir „panirk savin“. Aliatyvas laikomas baltų kalbų naujove, kadangi [[baltų ~~prokalbėje~~prokalbė]]je jo nebūta. Aliatyvas buvo vartojamas [[XVI a.\|XVI]]–[[XVII a.]] lietuvių kalbos raštuose. Jo liekanų daugiausia liko [[Lazūnai\|Lazūnų]] tarmėje, mažiau – kitose Gudijos lietuvių tarmėse. Dabar aliatyvas kalbininkų paskelbtas [[archaizmas\|archaizmu]], tačiau yra išlikę jo sustabarėjusių formų, dabar formaliai laikomų [[prieveiksmis\|prieveiksmiais]], pvz., myriop, velniop, vakarop, rudeniop, namo(p)<ref>{{VLE\|1}}</ref>. [[Latvių kalba\|Latvių kalboje]] aliatyvas taip pat buvęs, ten jo postpozicija ''-up''. Išlikę formos ''mājup'' („namop“), ''kalnup'' („kalnop“), ''lejup'' („apačion“).

Aliatyvas: Skirtumas tarp puslapio versijų