Situacionizmas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Eilutė 8:
<span class="cx-segment" data-segmentid="33"></span>Įkvėpti Georgo Lukacso, situacionistai iš pradžių užsiėmė istorine avangardinių judėjimų, pvz., dadaizmo ar siurrealizmo, analize. Jie manė, kad šie judėjimai žlugo, nes nesugebėjo pakeisti pasaulio. Situacionistų požiūriu nėra prasminga kurti eksperimentinių meno kūrinių, neturinčių revoliucinės potekstės. G. Debord'as teigė, kad kapitalistinė visuomenė numalšino visus ankstesnius bandymus mesti iššūkį buržuazijos hegemonijai. Buržuazija, pasisavindama avangardo kultūrą, visą meną ir simbolius pavertė preke. SI šiuos istorijos faktus pavadino atsitraukimu (pranc. ''récuperation'').
<span class="cx-segment" data-segmentid="44"></span>Padarius šią išvadą, apie 1962 m. visi menininkai buvo pašalinti iš judėjimo. Anot situacionistų, menas yra praeitis ir nuo šiol jis turėtų būti realizuojamas per revoliucinę praktiką, o visas jėgas reikia skirti antimenui. Situacionistai manė, kad patys imdamiesi atstovauti spektaklio visuomenei, sukeltų griaunamąjį ir kritinį poveikį. Tai turi būti daroma slapčia, todėl judėjimo nariai turėjo slėpti savo menines ambicijas ir tapti beveik nematomais spektaklio visuomenėje. Taip norėta organizuoti savotiškus meninio terorizmo aktus. Šis būdas meno radikalumui atsikovoti vadintas
Dėl šių radikalių pozicijų situacionistai prarado savo, kaip meninio judėjimo, statusą. Tai reiškė, kad grupuotė liko tik politiniu revoliuciniu judėjimu.
| |||