Ivo Andrić: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
S Šablonų peradresavimų šalinimas |
|||
Eilutė 41:
Susikūrus [[Jugoslavijos karalystė|Jugoslavijos karalystei]] Ivo Andric tapo valstybės tarnautoju iš pradžių Tikėjimo ministerijoje, vėliau padarė karjerą Užsienio reikalų ministerijoje.
Kaip diplomatas Ivo Andric dirbo konsulatuose prie Švento sosto ([[1920]] m.), [[Bukareštas|Bukarešte]], [[Triestas|Trieste]] ir Grace ([[1924]] m.), [[Paryžius|Paryžiuje]] ir [[Marselis|Marselyje]] ([[1927]] m.) ir ambasadoje [[Madridas|Madride]] ([[1928]] m.). Jis buvo paskirtas ambasadoriumi Vokietijoje [[1939]] m. Jis taip pat buvo Jugoslavijos delegatas [[Tautų Sąjunga|Tautų Sąjungoje]] [[1930]]–[[1934]] m. [[Ženeva|Ženevoje]].<ref>[http://www.indiana.edu/~league/assemblydelega.htm List of Assembly Delegates and Substitutes – (A)] from League of Nations Photo Archive at the University of Indiana</ref> Ivo Andric labai priešinosi Stjepan Radić, Kroatotijos valstiečių partijos prezidento, judėjimui. Jo atstovavimas Jugoslavijai baigėsi 1941 m., kai Vokietija įsiveržė į Jugoslaviją. Per Antrą pasaulinį karą jis gyveno tyliai Belgrade ir baigė tris svarbiausius savo romanus, kuriuos išleido [[1945]] m.
Po karo Ivo Andric daug laiko praleido namie Belgrade ir ėjo ceremonines pareigas Jugoslavijos komunistinėje vyriausybėje. Jis taip pat buvo Bosnijos ir Hercegovinos parlamento nariu. 1961 m. Ivo Andric gavo Nobelio literatūros premiją, kurios pinigus išleido Bosnijos ir Hercegovinos bibliotekoms pagerinti. Jis buvo Serbijos meno ir mokslo akademijos narys.<ref>[http://www.sanu.ac.rs/English/Adresar.aspx SANU]</ref>
| |||