Albanų kalba: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Albanų kalba''' (''gjuha shqipe'') – [[Indoeuropiečių kalbos|indoeuropiečių kalbų]] grupės kalba, kurią vartoja apie 6,2 milijono [[Albanai|albanų]] visame pasaulyje: daugiausia [[Albanija|Albanijoje]], [[Kosovas|Kosove]], [[Juodkalnija|Juodkalnijoje]], [[Makedonija|Makedonijoje]], [[Graikija|Graikijoje]], bei kitose [[Balkanai|Balkanų]] dalyse, rytinėje [[Italija|Italijos]] pakrantėje ir [[Sicilija|Sicilijoje]], o taip pat žymiosyra nemažų [[diaspora|diasporosdiasporų]] [[Skandinavija|Skandinavijoje]], [[Vokietija|Vokietijoje]], [[JK|Didžiojoje Britanijoje]], [[Egiptas|Egipte]], [[Australija|Australijoje]], [[Turkija|Turkijoje]] ir [[JAV]].

Albanų kalba pradėta fiksuoti bent nuo XIV a., tačiau pirmieji šia kalba rašyti tekstai išlikę iš XV a. Pirmoji albaniška spausdinta knyga buvo 1555 m. „Maldynas“ ({{sq|Meshari}}), išleistas Italijoje. Visa ankstyvoji albanų raštija buvo rašoma [[lotynų raštas|lotynų raštasraštu]], ir būtent šiuo raštujis rašytavartotas visavisoje senovinėsenovinėje albanų literatūraliteratūroje, kurtakurtoje XVI–XVIII a. Kadangi albanų kalba nebuvo slaviška, jai nebuvo pritaikyta [[kirilica]]. Todėl albanai, išpažinę Bizantiškojo stiliaus ortodoksinę krikščionybę (daugiausia pietų Albanijos [[toskai]]), buvo linkę naudoti graikiškus rašmenis. Pirmieji tokio albanų kalbos fiksavimo pavyzdžiai aptinkami iš XVI a. Galiausiai, nuo XVI a. albanųtarp tarpealbanų plintant islamui, kai kurie jų pradėjo fiksuoti savo kalbą [[arabų raštas|arabų rašto]] variantu, vadinamuoju [[Elifbaja shqip]].

Taigi, XVIII a. albanai tai pačiai kalbai naudojo tris skirtingus raidynus, priklausomai nuo jų religijos. Šis susiskaldymas labai trukdė vystytissusidaryti vieningai tapatybei, o taip pat stabdė albanų literatūros raidą. VietojUžuot to, kad pasirinktųpasirinkę vieną iš trijų rašto sistemų, nuo XVIII a. albanai bandė atsisakyti visų jų (kurias jie laikė svetimomis) ir susikurti grynai albanišką raštą. Todėl laikotarpiu tarp XVIII vid. ir XIX a. vidurio buvo sukurtos bent 5 unikalios rašto sistemos (Elbasano, Todhrio, Berato, Velaros, Večilhardžio alfabetai), kurių nė viena neprigijo.

XIX a. pabaigoje albanų nacionalinio judėjimo laikais galiausiai ryžtasi pasirinkti vieną iš trijų tradicinių rašto sistemų. Nors nemažai musulmonų nacionalistų tam priešinosi (jų teigimu, arabų rašto atsisakymas prilygo Islamo religijos atsisakymui), albanų intelektualai apsistojo ties lotynų rašto adaptacija. Tai buvo padaryta 1906 m. Monastiro kongreso metukongrese, kuometkai buvo pasiūlytas lotyniškas alfabetasraidynas. Su nedidelėmisnedideliais modifikacijomispakeitimais jis naudojamas iki dabaršiol.