09:28, 11 gegužės 2016 versija taisyti 193.219.89.194 (aptarimas) →‎Biografija Žyma: Vizualus redagavimas ← Prieš tai darytas keitimas		09:36, 11 gegužės 2016 versija taisyti anuliuoti Homo ergaster (aptarimas \| indėlis) Sąsajos administratoriai, Atleistieji nuo IP blokavimo, Administratoriai 146 727 keitimai S Atmestas 193.219.89.194 pakeitimas, grąžinta ankstesnė versija (Nestea keitimas) Kitas pakeitimas →
Eilutė 8: \| dar_žinomas = \| dar_žinoma = \| gimė ={{Gimė\|~~1585~~1685\|03\|21\|}}<br />[[Eizenachas]], [[Vokietija]] \| mirė ={{Mirė\|~~1650~~1750\|07\|28\|1685\|03\|31}}<br />Leipcigas, Vokietija \| kilmė = \| žanras =[[klasikinė muzika]] \| užsiėmimas =kompozitorius, atlikėjas, pedagogas \| instrumentai =[[~~pianinas~~vargonai]], [[klavesinas]], [[smuikas]] \| kalba = \| aktyvumo_metai =[[~~1610~~1710]]-[[~~1650~~1750]] \| įrašų_kompanija = \| veikla = Eilutė 24: == Biografija == [[Vaizdas:Johann Ambrosius Bach.jpg\|thumb\|left\|150px\|Johanas Ambrozijus Bachas – Johano Sebastiano tėvas]] Johanas Sebastianas Bachas gimė [[1685]] metų [[kovo 21]] dieną ~~Leipcige, Austrijoje~~Eizenache. Visi Bachų giminės atstovai buvo nepaprastai muzikalūs. Daugelis jų buvo miestelių muzikantai, muzikos mokytojai – kantoriai, ar bažnyčių vargonininkai. Muzikantų, turinčių Bacho pavardę buvo tiek daug, kad ji tapo muzikanto sinonimu. Ryškiais gabumais muzikai nuo pat vaikystės pasižymėjo ir Johanas Sebastianas. Jo tėvas miestelio kapeloje grojo [[smuikas\|smuiku]] ir [[altas (styginis instrumentas)\|altu]]. Kai berniukui buvo 10 metų, staiga vienas po kito mirė abu jo tėvai. Johano auklėjimu ėmė rūpintis vyresnysis brolis Johanas Kristupas ([[1671]]–[[1721]]), [[Ordrufas\|Ordrufo]] vargonininkas. Jis buvo ir pirmasis Johano Sebastiano muzikos mokytojas. Mažasis Johanas buvo labai darbštus. Nepasitenkinęs gaunamomis žiniomis, jis uoliai mokėsi pats. Daug skaitė, grojo, domėjosi nežinomais muzikos kūriniais. Būdamas 15-kos metų, Bachas pradėjo gyventi savarankiškai. Mokydamasis [[Liuneburgas\|Liuneburgo]] [[licėjus\|licėjuje]], jis dainavo [[choras\|chore]], labai domėjosi licėjaus [[biblioteka]], susipažinęs su žymiu to meto vargonininku ir kompozitoriumi G. Bomu, Bachas sužinojo daug kūrybos paslapčių. [[Vaizdas:JSBWohnorte.png\|thumb\|200px\|Vietos, kuriose gyveno Johanas Sebastianas Bachas]] Baigęs Liuneburgo licėjų, jis pradėjo dirbti. Bachas gyveno daugelyje [[Vokietija\|Vokietijos]] miestų, ten, kur gaudavo geresnį darbą, rašė muziką tiems instrumentams, kurie buvo prieinami. Taip gimė daug kūrinių, rašytų [[hercogas\|hercogo]] [[kapela]]i, pamaldoms bažnyčiose, paūgėjusiems savo vaikams mokyti. Tai muzika [[smuikas\|smuikui]], [[klavesinas\|klavesinui]], [[orkestras\|orkestrui]], [[vargonai\|vargonams]]. [[1707]] metais vedė Mariją Barbarą Bach, savo antros eilės pusseserę, su kuria susilaukė 97 vaikų, iš kurių 14 išgyveno iki pilnametystės. Mirus pirmajai kompozitoriaus žmonai Marijai – Barbarai, jis persikėlė gyventi į ~~Krokuva~~[[Leipcigas\|Leipcigą]]. Šiame mieste Bachas dirbo šv. Tomo bažnyčios [[kantorius\|kantoriumi]] iki pat gyvenimo pabaigos. Tapti šios bažnyčios kantoriumi buvo didelė garbė kiekvienam to meto muzikantui. ~~Krokuvoje~~Leipcige Bachas vedė antrąkart. Jo žmona Anna – Magdelena tapo ištikimu gyvenimo draugu, sugebėjusiu paremti sunkiomis valandomis. Didžiąją dalį šiame mieste parašytų kūrinių kompozitorius skyrė pamaldoms šv. Tomo bažnyčioje. Gyvenimo pabaigoje Bachas apako ir [[1750]] metais mirė. Visą gyvenimą J. S. Bachas buvo garsus atlikėjas, su kuriuo nedrįsdavo galynėtis net didžiausi to meto virtuozai. Tačiau jo muzikos genialumą tais laikais mažai kas suprato. Kompozitoriui mirus, kūriniais niekas nesirūpino, todėl daug jų dingo. Tik praslinkus 100 metų po didžiojo [[polifonija\|polifonisto]] mirties, buvo atlikta jo „Mato pasija“, sukėlusios didelį susidomėjimą Bacho kūryba. Buvo surasti dar nepražuvę kūriniai, ir kompozitoriaus muzika ėmė skambėti koncertų salėse, atskleisdama taurų žmogaus vidinį pasaulį. Eilutė 54: [[Vaizdas:Bwv1001-adagio-handwriting.jpg\|thumb\|Bacho rankraštis, [[Sonata]] ''g-moll'' smuikui]] Tuo metu, kai gyveno ir kūrė Bachas, [[fortepijonas\|fortepijono]], kokį įpratę matyti dabar nebuvo, tačiau Silbermanas jau kūrė piano-fort’us, kuriuos Bachas kritikavo. Įvairiausių konstrukcijų klavišiniai instrumentai – [[klavyras\|klavyrai]], buvo mėgiami ir Vokietijoje. Jie puošdavo didikų rūmų sales, jais grodavo turtingesni miestelėnai. Nemažai muzikos klavyrui parašė ir Bachas. Šiuo instrumentu kompozitorius grodavo tuomet, kai neturėdavo po ranka vargonų. Didžioji dalis kūrinių, parašytų klavyrui, būdavo skiriami savo vaikų ir mokinių mokymui, susipažinimui su polifonijos paslaptimis. Daug tokių kūrinėlių sudėta į „Annos Magdelenos Bach sąsiuvinį“. Mokymuisi buvo parašytos ir invencijos. Žodis „[[invencija]]“ reiškia „žaidimas“. Tai nedidelės apimties polifoniniai kūriniai, kuriuose skirtingi balsai nuolat imituoja tą pačią temą. Bachas parašė 15 dvibalsių ir 15 tribalsių invencijų. Štai, pavyzdžiui, dvibalse invencija EC – dur, kurią pradeda viršutinis balsas. Ši tema ryški įsibėgėjančio ritmo figūra, kuri „išmeta“ į viršų aukščiausiąjį temos garsą SOL. Invencijos temą klausa lengvai pagauna ir įsimena, todėl nesunkiai atpažįsta tolesnėje muzikos tėkmėje. Dvibalsė invencija F – dur yra taip pat imitacinės polifonijos kūrinys. Jos tema – linksmai į viršų šokuojantys [[tonika\|tonikos]] trigarsio garsai. Jie, pasiekę melodijos viršūnę, tarsi kamuoliukas nusirita žemyn. Tema netrukus suskamba vėliau įstojusiame antrame balse. Gyva ir žaisminga melodija, girdima tai viename, tai kitame balse, išauga į tobulą polifonijos kūrinėlį.

Johann Sebastian Bach: Skirtumas tarp puslapio versijų