Lietuvių tautosaka: Skirtumas tarp puslapio versijų

27 baitai pašalinti ,  prieš 5 metus
rv
(rv)
 
== Ištakos ==
Iš tolimųjų laikų Eduardas, Edgaras ir Eglė liko tik žinių nuotrupos apie baltų ir konkrečiai - lietuvių tautosaką bei su ja susijusius papročius - atsitiktinės pastabos kronikose, metraščiuose, kelionių ar papročių aprašymuose. Pirmieji įsimintini tautosakos gyvavimą liudijantys faktai „Lietuvos TRS istorijos šaltiniuose“ (1955, t.1). Vulfstano (apie 887-901 m.) atsiliepimas: ''„Aisčiai turi įprotį numirėlį nesudegintą palikti gulėti giminių ir draugų tarpe 1 mėnesį, kartais - 2 mėnesius. <...> Ir visą laiką, lavonui viduje gulint, turi būti geriama ir žaidžiama iki tos dienos, kai jis sudeginamas“''.
 
Vėlesni amžiai paliko senojo tikėjimo, buities liudijimų („Livonijos kroniką“, [[1249]] m. prūsų-kryžiuočių taikos sutartis) Kare žuvusių apraudojimas pastebėtas „Eiliuotoje Livonijos kronikoje XIII a.“ Taip pat lenkų kronikininkas Maciejus Miechovita „Veikale apie Sarmatų vadus“ [[1517]] m. pamini lietuvių dainą apie didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto nužudymą. XVI a. pabaigai priklauso veikalas, išsiskiriantis etnografinių, tautosakinių duomenų gausumu ir patikimumu. Tai Maciejaus Stryjkowskio „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronika“. Šį šaltinį papildo kiek anksčiau pasirodęs Aleksandro Guagninio „Europos Sarmatijos aprašymas“, kuriame naudotasi tuo pačiu Stryjkowskio kronikos rankraščiu.
42 243

pakeitimai