Pontormas: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Jakopas Pontormas''' arba tiesiog '''Pontormas''' (it. '''Jacopo da Pontormo''', tikr. ''Jacopo Carucci'', ([[1494]]–[[1557]] m.) – [[Italija|italų]] [[XVI amžius|XVI a.]] vėlyvojo [[Renesansas|renesanso]] dailininkas. Pontormas žinomasbuvo kaip vienasvienu iš pirmųjų ir reikšmingiausių italų [[Manierizmas|manierizmo]] atstovų. Priklausė [[Florencija|Florencijos]] dailės mokyklai.

Pontormas pradėjo [[Italija|Italijos]] dailininkų nusisukimą nuo [[Brandusis renesansas|aukštojo renesanso]] didžiųjų meistrų, kaip [[Rafaelis]] ir [[Leonardas da Vinčis]], estetinių normų. Žymiausiu jo darbu įvardijamas „Nuėmimas nuo kryžiaus“ ([[1525|1525–]]-28).

Jakopas Karučis (it. Jacopo Carucci) gimė [[1494]] m. [[gegužės 24]] d. netoli [[Empolis|Empolio]], [[Toskana|Toskanoje]], Pontormo miestelyje, nuo kurio gaus savo pravardę. Tėvas Bartolomeo buvo [[Florencija|Florencijos]] dailininkas, tačiau greitu laiku [[1499]] m. mirė, kaip ir dailininko motina Alesandra -– [[1504]] m. Jakopas buvo paliktas senelės Mona Brigida auklėjimui. Vos 13 metų Pontormas buvo išsiųstas į Florenciją, kur praėjo keletą auklėtojų, įskaitant [[Leonardas da Vinčis|Leonardą da Vinčį]] ir [[Piero di Cosimo]]. Apie [[1512]] m. Pontormas tapo [[Andrea del Sarto]] mokiniu, tiesa, trumpai.

[[1522]] m. Florencijoje įsisiautėjus [[maras|marui]] PontormoasPontormas pasitraukė į [[kartuziečiai|kartuziečių]] vienuolyną prie Florencijos, kur nutapė freskų, šiuo metuišlikusių labai pažeistos būklės. [[1528]] m. Pontormas baigė savo žymiausią darbą − „Nuėmimą nuo kryžiaus“ ''Santa Felicita'' bažnyčioje Florencijoje. Paskutinį gyvenimo dešimtmetį Pontormas skyrė [[Šv. Lauryno bazilika|Šv. Lauryno bazilikos]] freskos „Paskutinis teismas“ tapybai. Freska, deja, išlikusi tik fragmentais. Apie kitus jo vėlesnius darbus žinoma mažai. Manoma, kad tuo laikotarpiu Pontormas sirgo [[neurozė|neuroze]]. Dailininkas palaidotas [[1557]] m. [[sausio 2]] d. ''[[Santissima Annunziata]]'' bažnyčioje, Florencijoje.

Pontormas nusisuko nuo aukštojo Renesanso principų, gražinogrąžino į dailę planimetrinio vaizdavimo ir [[gotika|gotikinio]] stiliaus apraiškas. Žymiausiame jo darbe „Nuėmimas nuo kryžiaus“ ([[1525]]-28), pvz., paveikslo erdvė perpildyta žmonių figūromis, eliminuota [[perspektyva]], kuri buvo neatsiejama nuo aukštojo renesanso dailės. Paveikslo veikėjai kojomis neliečia žemės, be figūrų nėra jokių kitų detalių, netgi kryžiaus. [[Kristus|Kristų]] prilaikantys [[Cherubinas|cherubinai]] linksta nuo nesamos naštos, o paties Kristaus kūnas net ir nepaženklintas jokiu kančios ženklu. Įtampos zona perkelta į paveikslo viduryje atsiveriančią tuščią erdvę iš kurios tarsi krenta scenos veikėjai.

[[Giorgio Vasari]], buvęs tuo metu konkuruojančios dailės mokyklos atstovu, griežtai pasisakopasisakė, kad nesupranta Pontormo. Pvz., kritikuojakritikavo už tai, kad jisPontormas vaizduojapavaizdavo [[Dievas Tėvas|Dievą Tėvą]] prie Kristaus kojų, evangelistus -– nuogus su knygomis rankose ir, apskritai, kompozicinius Pontormo sumanymus. Pontormas beveik visiškai nusikratė tradicinių religinių scenų vaizdavimo normų. Paveiksle „Šv. Juozapas Egipte“ gana akivaizdžiai vaizduojamapavaizduota Pontormo laikų [[Italija]]. Paveiksle „Madona su kūdikiu ir Šv. Jonu“ (apie [[1525]]) vaikai bando kažką parodyti žiūrovui, o kitame Madonos paveiksle (apie [[1528]]) jų veiduose atsispindi suaugusiųjų išgyvenimai, kai pati Madona tarsi glaudžiasi prie jų ieškodama atsparos.