Standusis diskas: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Atšauktas naudotojo 82.135.215.139 (Aptarimas) darytas keitimas 4893697 |
Nėra keitimo santraukos |
||
Eilutė 1:
[[Vaizdas:Harddisk-full.jpg|250px|thumb||Standžiojo disko vidus. Iš arti (padidinus) matyti, jog besisukančių plokštelių ir slankiojančių galvučių yra kelios.]]
[[Vaizdas:IBM old hdd.jpg|thumb|250px|Vienas pirmųjų standžiųjų diskų, pagamintas [[IBM]]]]
'''Standusis diskas'''
== Fizinis informacijos organizavimas ==
[[Vaizdas:Kietas_diskas.svg|thumb|250px|left|Cilindro, sektoriaus ir galvutės sąvokos. Kiekviena iš keturių pavaizduotų besisukančių plokštelių turi dvi galvutes (po vieną abiem plokštelės pusėms)]]
Paprastai diskas turi keletą besisukančių plokštelių, kurių abiejose pusėse magnetinės '''galvutės''' gali rašyti ir skaityti duomenis. Dažniausiai, kiekviena plokštelės pusė turi savo atskirą galvutę, taigi galvučių būna dukart daugiau nei plokštelių. Plokštelėje yra apskritimo formos magnetiniai takeliai. Sutartą kiekį informacijos (dažniausiai 512 baitų) talpinanti takelio dalis vadinama '''sektoriumi'''. Visi skirtingose plokštelėse, bet tokiu pat atstumu nuo sukimosi ašies, (vienas virš kito) esantys takeliai kartu sudaro '''cilindrą'''. Senesnio tipo diskai turėjo vienodą sektorių skaičių visuose cilindruose, todėl arčiau centro esančioje plokštelės dalyje informacijos tankis būdavo didesnis. Naujesni diskai (maždaug nuo 1990
== Adresavimo režimai ==
Labiausiai paplitę du diske esančių duomenų adresavimo režimai: senesnis [[CHS]] ({{en|cylinder, head, sector}}) ir naujesnis [[LBA]] ({{en|logical block addressing}}).
CHS aprašo diską fiziniais parametrais, nurodydama magnetinio takelio numerį (cilindrą), skaitančią galvutę ir skaitomą sektorių. Didžiausias šio standarto palaikomas diskas iš pradžių galėjo turėti 1024 cilindrus, 16 galvučių ir 63 sektorius kiekviename cilindre. Esant įprastiniam sektoriaus dydžiui (512 baitų), tokio disko talpa yra tik 528 megabaitai. Šią ribą lėmė tuo metu naudotas [[IBM]] disko [[kontroleris]], palaikantis ne daugiau šešiolikos galvučių. Pasirodžius didesniems diskams, kontroleris buvo pakeistas, bet liko [[BIOS]] nustatytos ribos (1024 cilindrai, 256 galvutės ir 64 sektoriai cilindre). Didžiausia galima disko talpa padidėjo iki 7,8 gigabaito.
Ilgą laiką to pakako, tačiau dabartinių diskų talpa siekia dešimtis
LBA nusako diską tiesiog kaip vienas po kito sekančių nuosekliai sunumeruotų blokų aibę. Pats standartas rimtų dydžio apribojimų neturi, tačiau dėl įvairių BIOS nesuderinamumo problemų praeityje yra buvę 2,1, 4,2, 8,4, 32 ir 128 gigabaitų talpos ribos, kurioms „įveikti“ tekdavo atnaujinti ne vien diską, bet ir kitą įrangą. 2,1, 4,2 ir 32 gigabaitų ribos buvo kritinės: įstačius didesnės talpos diską, jis apskritai neveikdavo. Likusiais atvejais sistema tiesiog nepanaudodavo dalies disko talpos.
[[ATA]] gali naudoti
Standžiajame diske būna vienas arba keli [[Skirsnis (disko)|skirsniai]], kurių kiekvienas turi savo nepriklausomą [[Failų sistema|failų sistemą]]. Duomenų saugojimo patikimumui padidinti keli vienodi diskai gali būti sujungiami taip, kad saugoma informacija būtų dubliuojama kiekviename iš jų ([[RAID]]
== Disko magnetinės galvutės ==
[[Vaizdas:Hard disk hole.jpg|100px|thumb|Kvėpavimo anga su nurodymu jos neuždengti]]
Neveikiančiame diske magnetinės galvutės guli ant disko paviršiaus. Diskui sukantis, oro srautas jas pakelia ir, darbo metu, galvutė disko neliečia. Taigi teiginiai, jog šio įrenginio viduje yra
Įprastai išjungiant diską, galvutės patraukiamos į duomenų nesaugančią disko sritį ({{en|landing zone}}) ir nusileidžia ten. Staiga dingus maitinimo įtampai galvutė dažnai nukrenta ant duomenis saugančios srities, kai kada ją sugadindama (prarandami duomenys). Bet kuriuo atveju nusileidimas ant paviršiaus kenkia ir pačiai galvutei, todėl disko įjungimų
Įprastinio standžiojo disko korpusas nėra sandarus ir turi „kvėpavimo angą“, per kurią susilygina vidaus ir išorės slėgiai. Disko korpusas saugo tik nuo dulkių ir kitų išorinio poveikio veiksnių.
|