Bendras demokratinio pasipriešinimo sąjūdis: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Bendras demokratinio pasipriešinimo sąjūdis''' ('''BDPS''')  – [[Lietuvos partizanai|Lietuvos partizanų]] vyriausiąją karinę ir politinę vadovybę vienijęs sąjūdis, pradėtas kurti prasidėjus antrajai sovietų okupacijai [[1944]]–[[1945]]  m. Buvo siekiama centralizuoti partizaninio judėjimo struktūras, tačiau vieninga vadovybė atsirado tik ginkluotos kovos saulėlydžiu, o partizanų ir vadovybės ryšius trikdė [[KGB|sovietinio saugumo]] veikla, nuolatinės partizanų žūtys, ryšininkų areštai.

[[Tauro apygarda]] ir jos vadas [[Antanas Baltūsis-Žvejys]] ėmėsi didžiausios vienijimosi iniciatyvos, savarankiškai organizavo struktūras, kurios vėliau tapo BDPS branduoliu. [[1946]]  m. įkurtas BDPS ir Vyriausiasis ginkluotų pajėgų štabas, bet paaiškėjo, kad juos kontroliavo sovietinis saugumas ir jo agentas [[Juozas Markulis]]-Erelis. Po saugumo provokacijos bendros partizaninio judėjimo vadovybės siekis ir BDPS idėja nebuvo numarinta. Tai įgyvendinti toliau mėgino Žvejys. BDPS pavadinimas buvo kiek pakoreguotas ir pavadintas Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio Prezidiumu.

Žuvus Žvejui ir kitiems Prezidiumo nariams (arba juos suėmus), tolimesnius vienijimosi darbus perėmė [[Kęstučio apygarda|Kęstučio apygardos]] vadas [[Jonas Žemaitis-Vytautas]]. [[1948]]  m. liepą jis paskelbė įsakymą apie Vieningos Laisvės Kovos Sąjūdžio organizacijos įsteigimą ir ėmė planuoti partizanų vadų suvažiavimą. Vyriausios vadovybės susiformavimo momentu laikoma [[1948]]  m. [[lapkričio 12]] d. Dukto miške (dab. Šiaulių raj.) įvykęs Rytų Lietuvos partizanų suvažiavimas. Jame įvyko paskutinis BDPS Prezidiumo posėdis. Šiuo laiku prasidėjo trečiasis ir paskutinis partizaninio karo etapas. Norint sukurti vieningą karinį ir politinį vadovaujantį centrą, reikėjo suburti visos Lietuvos partizanų vadus. Aukščiausių [[Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas|partizanų vadų susitikimas]] pirmą ir vienintelį kartą per visą partizaninio karo istoriją įvyko [[1949]]  m. [[vasario 2]]–22 d. [[Prisikėlimo apygarda|Prisikėlimo apygardos]] štabo bunkeryje netoli [[Radviliškis|Radviliškio]]. Jame dalyvavo BDPS vadovybės nariai [[Jonas Žemaitis-Vytautas]], [[Juozas Šibaila]], [[Petras Bartkus]], apygardų ir sričių vadai [[Adolfas Ramanauskas]], [[Aleksandras Grybinas]], [[Vytautas Gužas]], [[Leonardas Grigonis]], [[Bronius Liesys]]. Suvažiavime buvęs organizacijos vardas (BDPS) pakeistas į [[Lietuvos laisvės kovos sąjūdis|Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdį]] (LLKS). Buvo įkurta vieninga politinė ir karinė vadovybė. LLKS Tarybos prezidiumo pirmininku buvo patvirtintas Žemaitis-Vytautas, o pirmuoju pavaduotoju  – Pietų Lietuvos partizanų srities vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Sąjūdžio politinė programa buvo išdėstyta vasario 16-ąją pasirašytoje deklaracijoje.

Toliau vykstant [[kolektyvizacija]]i ir [[tremtis|trėmimams]], okupacinei valdžiai spaudžiant, mažėjo ginkluotų laisvės kovotojų. [[1951]]  m. miškuose tebekovojo apie tūkstantis partizanų. Ši kova tęsėsi dar porą metų  – iki LLKS Tarybos Prezidiumo pirmininko ŽemaięioŽemaičio-Vytauto suėmimo [[1953]]  m. gegužės mėn. Be to anksčiau jau buvo žuvę keli LLKS deklaracijos signatarai. Tai reiškė partizaninio karo pabaigą, nors pavieniai laisvės kovotojų būreliai dar kurį laiką sugebėjo išlikti Lietuvos miškuose.

* [http://www.partizanai.org/index.php/laisves-kovu-archyvas-11-t-1994-m/3476-bendras-demokratinio-pasipriesinimo-sajudis-1946m-pabaigoje-1948m-pradzioje Bendras demokratinio pasipriešinimo sąjūdis 1946  m. pab.–1948  m. pr.]