Šv. Kazimieras: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Šventasis Kazimieras''' ([[1458]] m. [[spalio 3]] d. [[Krokuva|Krokuvoje]] – [[1484]] m. [[kovo 4]] d. [[Gardinas|Gardine]]) – šventasis, dangiškasis Lietuvos globėjas. [[Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė|Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės]] dinastas ir paveldėtinis pretendentas į lietuvių sostą (potencialus kandidatas į Lenkijos sostą)karalaitis.

1471 m. Kazimiero vyriausias brolis Vladislovas užėmė [[Bohemija|Bohemijos]] sostą. Tuo pat metu Vengrijoje kilo sukilimas prieš Motiejų Korviną ir sukilę didikai kreipėsi su prašymu į Kazimierą, kad šis priimtų sostą. Kazimieras sutiko ir su 12 000 kareivių, vadovaujamų Petro Dunino, išvyko į [[Budapeštas|Budą]]. Ten situacija jau buvo pasikeitusi ir jo niekas nebelaukė. Teko grįžti. Nesėkmingas žygis, kurio metu Kazimierui teko būti net plėšimų, sukilimų dėl neišmokėtų samdiniams algų, prievartavimų liudininku, tapo dideliu išbandymu trylikamečiui. Nuo to laiko Kazimieras tapo labai pamaldus. Grįžęs namo tęsė mokslus pas J. Dlugošą, kol [[1475]] m. tėvas įtraukė jį į valstybės valdymą. Vyresniajam broliui Vladislovui priėmus Bohemijos sostą, Kazimierui turėjo tekti Lenkijos sostas. [[1479]] m. karaliui išvykus į LDK, Kazimieras iki [[1483]] m. paliekamaspaskirtas karaliaus vietininku Lenkijoje. Tuo metu tėvas pabandė jį apvesdinti su Vokietijos imperatoriaus Fridricho III dukterimi, tačiau Kazimieras atsisakė.

Vilniaus katedroje palaidoto Kazimiero kapas netrukonetrukus pagarsėtipagarsėjo kaip maldininkus traukianti vieta: neabejodamitikėdami princo šventumu, žmonės čia ateidavo prašyti užtarimo, patirdavo malonių ir palikdavo vaškinius votus -kaip padėkospadėką už išklausytas maldas ženklus. Tokia spontaniška pamaldumo praktika užfiksuota pačioje XVI amžiaus pradžioje, nepraėjus nė dvidešimtmečiui nuo Kazimiero mirties. Lietuvių ir lenkų riteriai, dalyvavę [[1518]] m. [[Polockas|Polocko]] žygyje ir apgultyje, taip pat patyrė Kazimiero pagalbą. Jis pasirodęs sutemose ir nurodęs brastą per [[Dauguva|Dauguvą]]. Šventumo garsu pažymėtas Kazimiero gyvenimas ir stebuklais pagarsėjusi jo kapo vieta XVI a. 2 dešimtmetyje paskatino Kazimiero brolį, Lenkijos ir Lietuvos valdovą Zigmantą Senąjį, taip pat ir Vilniaus vyskupą, kapitulą irbei pranciškonus kreiptis į popiežių Leoną X, prašant paskelbti Kazimierą šventuoju. 1520-1521 m. atvykęs popiežiaus legatas Zacharijas Ferreris, matydamas augantį Kazimiero kultą ir susipažinęs su jo gyvenimo būdu, [[lotynų kalba|lotyniškai]] aprašė jo gyvenimą ir parengė liturginius šventojo garbinimo tekstus. Veikiausiai ,remiantis šiais tekstais, manyta, kad tuometinis popiežius Leonas X ir paskelbęs Kazimierą šventuoju. XVI a. pabaigoje, Kazimiero, kaip katalikų Bažnyčios šventojo, gyvenimo aprašymas per klaidą buvo įtrauktas į šventųjų gyvenimų knygą - Romos martirologijų. Klaidai paaiškėjus 1602 m., popiežius Klemensas VIII savo breve oficialiai patvirtino Kazimiero, kaip šventojo, gerbimą Lenkijoje ir Lietuvoje, nurodydamas jo šventės metu vartotinus liturginius tekstus. 1621 m. šv. Kazimiero minėjimas buvo įrašytas į visuotinį Romos Katalikų Bažnyčios kalendorių; jo kulto židinių radosi Italijoje ir Belgijoje.

Kazimiero kulto patvirtinimo proga ,1602 m. buvo atidarytas karstas su jo palaikais. Pagal liudytojų parodymus, kūnas, nepaisant nuolatinės drėgmės, per 118 metų nebuvonepasikeitė, paliestasbe gedimo irto, skleidė nepaprastai malonų kvapą. Prie jo galvos buvo rastas mėgstamiausias šventojo himnas ''Omni die dic Mariae'' (Kiekvieną dieną garbink [[Marija|Mariją]]); kurį laiką šv. Kazimierui buvo klaidingai priskiriama ir jo autorystė.

[[Kanonizacija|Kanonizacijos]] iškilmės įvyko [[1604]] m. gegužės 10-12 d. [[Vilnius|Vilniuje]]. Buvo surengta iškilminga procesija iš Šv. Stepono bažnyčios į Vilniaus katedrą; joje buvo nešama iš Romos atgabenta vėliava su Šv. Kazimiero atvaizdu bei popiežiaus brevė. Šv. Kazimiero karstas ta proga buvo iškeltas iš kriptos ir Vilniaus katedroje išstatytas viešam gerbimui. Paskutinę, trečiąją iškilmių dieną, vyskupas Benediktas Vaina pašventino kertinį Rotušės aikštėje pradedamos statyti Šv. Kazimiero bažnyčios - pirmosios Lietuvoje - pamatų akmenį. 1636 m. Šv. Kazimiero relikvijos (palaikai) pernešti į specialiai Šventajam skirtą Karališkąją koplyčią Vilniaus katedroje, pastatytą šv. Kazimiero giminaičių, Lenkijos ir Lietuvos valdovų Zigmanto ir Vladislovo Vazų, iniciatyva ir lėšomis. Sovietų valdžiai uždarius Vilniaus katedrą, [[1953]] m. šv. Kazimiero relikvijos perkeltos iš Vilniaus katedros į Šv. Petro ir Šv. Povilo bažnyčią; jos grąžintos į savo nuolatinę buveinę 1989 m. Dalis šventojo relikvijų išsiųsta Maltos Ordinui (Joanitams), pasirinkusiam jį savo šventuoju.