Logika: Skirtumas tarp puslapio versijų

=== Rūšys ===

* [[Formalioji logika]] yra paprastos kalbos argumentų mokslas. Klaidingos argumentacijos mokslas yra ypač svarbi neoficialios logikos šaka. Platono dialogai yra puikus neoficialios logikos pavyzdys.

* [[Matematinė logika]] yra simbolinės logikos tąsa kitose srityse: modelių teorijoje, įrodymų teorijoje, aibių teorijoje, rekursijų teorijoje.

 

=== Silogistinė logika ===

 

 

Organonas buvo pagrindinis Aristotelio darbo įrankis logikoje. Kartu tai buvo pirmasis aiškus darbas formalioje logikoje pristatant silogistiką. Silogistinės logikos dalys, taip pat žinomos kaip tradicinės logikos dalys yra sprendimų analizė į pasiūlymus, sudarytus iš dviejų teiginių, kurie yra susiję silogizmu, besidalinančių bendra sąvoka: prielaida ir išvada.

=== Teiginių logika ===

 

 

Teiginių skaičiavimas arba logika yra formali sistema, kurioje formulės gali būti sudaromos keičiant teiginius, taip pat naudojant logines jungtis. Logikoje įrodymo taisyklės leidžia tam tikras formules vadinti teoremomis.

=== Predikatų logika ===

 

 

Predikatų logikoje yra bendras terminas formalioms sistemoms, tokioms kaip pirmos eilės logika, antros eilės logika, daugiarūšė logika ir infinitary logika.

=== Modalinė logika ===

 

 

Skirtingose kalbose, modalumas susijęs su reiškiniu, kad sakinio dalys gali turėti savo semantiką, kurią keičia specialūs veiksmažodžiai arba modalinės dalelės. Pavyzdžiui: „Mes einame žaisti“ gali būti perdarytas taip „Mes turėtume eiti žaisti“, ir „Mes galime eiti žaisti“ arba „Mes eisime žaisti“. Bendriau galima sakyt jog modalumą įtakoja aplinkybės, kuriom esant tenkinamas teiginys.

=== Neformalus motyvavimas ===

 

 

Senovėje, motyvacija logikos studijoms buvo aiški: taip yra, nes vienas išmoks gerus argumentus atskirti nuo blogų, ir tokių būdu tapti veiksmingu diskusijose ir iškalbiu oratoriumi, galbūt taip pat tapti geresniu žmogumi. Pusė Aristotelio Organonų traktuoja išvadą, kad tai atsiranda neoficialioje aplinkoje, šalia Silogistinių atradimų, ir Aristotelio mokykloje šie logikos darbai papildė Aristotelio požiūrį į retoriką. Ši senovės motyvacija vis dar gyva, nors ir neužima pagrindinės vietos logikos paveiksle; paprastai dialektinė logika sudaro kurso pagrindą kritiškame mąstyme, tai privalomas kursas daugelyje universitetų.

=== Matematinė logika ===

 

 

Matematinė logika skirstoma į dvi atskiras mokslo šakas. Pirmoji logikos formulių panaudojimas matematikoje ir matematiniuose įrodymuose. Antra matematikos metodų naudojimas analizuoti formalią logiką.

=== Filosofinė logika ===

 

 

Filosofinė logika susijusi su formaliu natūralios kalbos aprašymu. Dauguma filosofų tvirtina, kad radus tinkamą metodą galima rasti samprotavimo branduolį, jei tik pavyksta kasdienę kalbą paversti logine. Filosofinė logika iš esmės yra tradicinių sekų, kurios buvo vadinamas „Logika“ (iki matematinės logikos termino išradimo), tęsinys. Filosofinė logika turi daug didesnį ryšį su natūraliaja kalba nei su pačia logika. Tikriausiai dėl to, filosofijos logikai išrado daugybę nestandartinių logikos šakų, įprastų logikos metodų patobulinimų ir nestandartinių semantinių taisyklių (pvz., Kripkės logikos semantikos įvertinimo technika).

=== Logika ir skaičiavimas ===

 

 

Logika tapo kompiuterio širdies centru, kai buvo atrasta tvarka: Alano Turingo darbai „Entscheidungsproblem“, sekę Kurto Gödelio darbus su nebaigtumo teoremomis, buvo labai svarbūs pagrindinei kompiuterio kilmei, dabartiniam jo tikslui bei tuometiniams kompiuterių kūrėjams nuo 1940-ųjų.

=== Bivalentingumas ir „trečio nereikalingo“ taisyklė ===

 

 

Hegelis ne tik ištobulino savo dialektikos logiką, kuri papildė Kanto transcendentinę logiką, bet ir sugrąžino mus ant žemės, užtikrindamas, kad „nei danguje, nei žemėje, nei proto pasaulyje, nei gamtoje, nėra tokio abstraktumo kaip „ arba-arba “, kaip teigia supratimas. Viskas, kas egzistuoja, yra konkretu, su skirtumo ir opozicijos savyje“.

Ši, Nietzsche ginama pozicija, susilaukė daug kruopščių tikrinimų dėl kelių priežasčių. Jam nepavyko pademonstruoti savo tvirtinimų teisingumo, todėl jie tvirtinami tik retoriškai. Be to, ši pozicija buvo tvirtinama save paneigiančia, tokių filosofų kaip Jürgen Habermas, kuris apkaltino Nietzsche neturint nuoseklių, perspektyvių teorinių žinių. George Lukacs savo knygoje „The Destruction of Reason“ (Priežasčių naikinimas) teigė, jog studijuodami Nietzsche teiginius, susidurtume su savavališkais, tragiškais ir visiškai nesuderinamais tvirtinimais (“Were we to study Nietzsche’s statements in this area from a logico-philosophical angle, we would be confronted by a dizzy chaos of the most lurid assertions, arbitrary and violently incompatible“). Kraštutinis skeptiškumas, kurį demonstruoja Nietzsche, nebesusilaukia tiek rimto filosofų dėmesio XX a. Bertrand Russell savo veikale „ A History of Western Philosophy“ (Vakarų filosofijos istorija) apibudina Nietzsche teiginius kaip tuščiažodžiavima.

 

* [[Argumentacijos klaida]]

* [[Įrodymas]]