Henri Bergson: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
Nėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 34:
=== Idėjinės ištakos ===
Bergsono filosofija formavosi
Bergsono „gyvybės polėkio“ filosofija – tai savotiška Schopenhauerio, Nietzche‘s teorijų, neoplatonizmo, B. Pascalio, J. Rousseau idėjų, romantinės filosofijos, prancūzų spiritualizmo ir Rytų filosofijos sintezė, atsiradusi derinant subtilias psichologijos ir biologijos mokslų sąvokas. XIX a. Nusivylęs pozityvistinėmis griežto moksliškumo nuostatomis, jis pasuko „gyvenimo filosofijos“ pirmtakų pramintais keliais.
Dėl Schopenhauerio idėjų įtakos Bergsonas vos nebuvo apkaltintas plagijavimu. Intuityvizmo pradininkui artima „pasaulio kaip valios ir vaizdinio“ interpretacija, egzistenciniai Schopenhauerio filosofijos motyvai, mintys apie tikrosios ir netikrosios būties sklaidą, metafizinis voliuntarizmas, orientalistiniai motyvai. Svarbiausia Schopenhauerio filosofijos kategorija valia dėl Nietzche‘s idėjų poveikio Bergsono veikaluose transformavosi į nerimastingą „gyvybės polėkį“ ir „trukmę“. Pasaulį jis aiškina kaip vaizdinių visumą. Tikrovė jam neatsiejama nuo ją suvokiančios sąmonės. Jo veikaluose ypač daug dėmesio skiriama įvairių sąmonės procesų aprašymui ir analizei.
Eilutė 40:
=== Orientalistinės įtakos ===
Orientalistiniai Bergsono filosofijos motyvai tiesiogiai siejosi su Schopenhauerio, švietėjų ir romantikų orientalizmo poveikiu. Jo tekstuose aptinkame daug įžvalgų susijusių su Rytų ir Vakarų religijų bei mąstymo tradicijų lyginimu. Indų
Bergsoną, kaip ir prancūzų švietėjus, domino etninės senovinės kinų teorijos, kuriose jis įžvelgė etnocentrizmo apraiškas.
Filosofui, kaip ir daoizmo bei čan adeptams, būdingos antiracionalistinės nuostatos ir intuityvaus tikrovės pažinimo sureikšminimas. Jo veikaluose nuolat kartojasi minėtoms kryptims būdingas kalbos ribotumo leitmotyvas, mintis apie jos nesugebėjimą išreikšt gyvenimo, kūrybinių dvasios polėkių, trukmės, žmogaus išgyvenimų aspektus.
Eilutė 64:
== Intelekto ir intuicijos dichtomija ==
Bergsonas bet kokį racionalų šios srities pažinimą traktuoja kaip metafizinį. Intelektinio pasaulio pažinimo ribotumą įveikia praktinių interesų neturintis tiesioginis
== Socialinė teorija ==
Eilutė 71:
== Kūrybos koncepcija ==
== Kūrybos ir meno filosofija ==
Meno filosofiją Bergsonas laiko tobuliausia filosofijos forma. Jis rutuliojo teoriją apie kūrybinę ir meninę pasaulio prigimtį. Menas siekdamas išryškinti tai, kas nepakartojama, geriau negu filosofija ar psichologija fiksuoja subtiliausius žmogaus vidinio gyvenimo poslinkius. Menas – tiesioginis tikrovės regėjimas. Filosofas plėtojo elitarinius romantikų motyvus, aukštinančius genijaus išskirtinumą. Aukščiausiu menu jis laiko muziką, kurią prilygina trukmei. Pažintinis optimizmas išskiria Bergsoną iš kitų „neklasikinės“ filosofijos šalininkų.
Bergsono išplėtota „kūrybinės evoliucijos“ teorija oponuoja XIX a.
Bergsono
Bergsono intuicijos, dvasinio prado svarbos pabrėžimas, meninės erdvės ir laiko idėjos stipriai veikė įvairių moderniojo meno krypčių – kubizmo, futurizmo, dadaizmo, siurrealizmo, abstrakcionizmo, konstruktyvizmo – estetikos sklaidą.
Antanas Andrijauskas.
== Informacijos šaltiniai ==
* Adam Sikora, Susitikimai su filosofija nuo Herakleito iki Huserlio, 2004 m.
* Adam Sikora, Susitikimai su filosofija nuo Herakleito iki Huserlio, 2004 m.
* B. Genzelis, Filosofijos istorijos chrestomatija, Vilnius, 1974 m.
* [http://litlogos.eu/L55/logos55_64_73_psl.pdf "Kodėl Bergsonas domėjosi misticizmu?", T.Pranciškus Ksaveras Cazali, "Logos"]
* [http://litlogos.eu/L55/logos55_64_73_psl.pdf Juoko teorijos juokingumas, arba pro et contra Henri Bergson, N.Vasiliauskaitė]
* Henri Bergson, „Kūrybinė evoliucija“, 2004 m.
|