Kulpė: Skirtumas tarp puslapio versijų

Iki [[1870]] m. iš ežero upelis tekėjo laisva vaga ir buvo pakankamai vandeningas. Tiesiant [[Liepojos-Romnų geležinkelis|Liepojos-Romnų geležinkelį]] upelio dalis po sankasa buvo kanalizuota. [[1877]] m. pastatyta užtvanka prie [[Chaimas Frenkelis|Chaimo Frenkelio]] [[Frenkelio fabrikas|odų fabriko (vėliau batų fabrikas „Elnias“)]], už kurios susidarė Prūdelio tvenkinys. [[1880]] m. įrengta užtvanka ir Ginkūnų ežero šiaurinėje dalyje, pakėlusi vandens lygį apie 2 m.▼

== Kulpės problema ==▼

Šiauliai – vienas iš nedaugelio šalies miestų, įsikūrusių ne prie didžiųjų upių. Geriamojo vandens Šiauliams ieškota seniai. [[1936]] m. ekspertu buvo pakviestas [[Berlynas|Berlyno]] universiteto profesorius Briksas ir [[VDU|Vytauto Didžiojo universiteto]] mokslinė grupė, kuriai vadovavo docentas [[Steponas Kairys]]. Atlikus požeminio vandens žvalgybą, mokslininkai nusprendė vandenvietę įrengti [[Aleksandrija (Šiauliai)|Aleksandrijos]] laukuose, [[Salduvė]]s piliakalnio papėdėje. Šioje vietoje vandens kokybė atitiko galiojusių normų reikalavimus. Ten esantį [[Lepšiai (Šiauliai)|Lepšių]] šaltinio vandenį buvo numatyta surinkti požeminėmis galerijomis ir siurbliais tiekti miestui.▼

Iki [[1940]] m. buvo pastatyta apie 6 km vandentiekio ir 9,6 km kanalizacijos tinklų, [[1939]] m. pradėta ir tik [[1948]] m. baigta vandentiekio bokšto statyba, nes prasidėjęs [[Antrasis pasaulinis karas]] sutrukdė miesto vandentiekio statybos užbaigimo darbams. Vokiečių okupacijos metais paklotas vandentiekis iš Lepšių vandenvietės. Augant vandens poreikiui, nauja vandenvietė [[1956]] m. įrengta [[Medelynas (Šiauliai)|Medelyne]]. Tačiau iš karto susidurta su nuotekų problema – jos savaime srūvo į Rūdės upelį ir Talšos ežerą, o per jį į Kulpę.▼

Sprendžiant Talšos ir Ginkūnų ežerų apsaugos klausimus, [[1953]]–[[1959]] m. pastatyti miesto kanalizacijos nuotėkų mechaninio valymo įrenginiai, o [[1967]] m. pradėjo veikti biologinio valymo įrenginiai, kurie buvo pirmieji ne tik Lietuvoje, bet ir visame [[Baltijos šalys|Pabaltijyje]]. Tačiau vandens suvartojimas augo, daugėjo ir nuotekų, kurias galėjo priimti tik nedidukė Kulpės upė. Pasekmės darėsi tragiškos.▼

[[1991]] m. [[Aukštrakiai|Aukštrakiuose]], šalia dumblo kaupimo ir laikymo aikštelių pradėti statyti pirmieji vandenvalos įrenginiai, kurių pajėgumas su atsarga turėjo tenkinti miesto poreikius. Tačiau netrukus milžiniška infliacija sustabdė visus darbus. O netrukus bankrutavus didžiausioms miesto įmonėms paaiškėjo, kad tokių didelių nuotekų valymo įrenginių nebereiks.▼

[[1996]] m. [[rugsėjo 25]] d. Lietuvos Respublikos [[Seimas]] patvirtino valstybinę aplinkos apsaugos strategiją, kurioje konstatavo, kad organinių medžiagų vidutinės koncentracijos Kulpėje leidžiamą normą viršijo iki 10 kartų, [[Nitritas|nitritų]] iki 13 kartų, amonio ir [[azotas|azoto]] 27 kartus, [[fosforas|fosfatų]] iki 10–26 kartų.▼

[[1996]] m. [[Šiaulių miesto savivaldybė]]s UAB „Šiaulių vandenys“ tapo viena iš šešių Baltijos šalių vandens įmonių, vykdančių aplinkosauginius projektus, panaudojant [[Pasaulio bankas|Pasaulio banko]] paskolą, [[Skandinavija|Skandinavijos]] šalių subsidijas bei vietinius biudžetus. Bendras Šiaulių aplinkosaugos projekto biudžetas siekė 22 mln. [[JAV]] [[doleris|dolerių]]. Lietuvos vyriausybė skyrė 33 proc., [[Pasaulio bankas]] – 30 proc., [[Švedija|Švedijos]] vyriausybė – 20 proc., [[Suomija|Suomijos]] vyriausybė – 8 proc., [[Norvegija|Norvegijos]] vyriausybė – 7 proc. ir Šiaulių miesto savivaldybė – 2 proc. sunaudotų lėšų. Nuotekų valymo įrenginių statyba užbaigta [[2004]] m. rugsėjo mėn. Pastaraisiais metais Prūdelyje, Talšos ir Ginkūnų ežeruose fiksuojama 5-10 proc. mažesnė organinių medžiagų koncentracija, 15 proc. sumažėjo neorganinio azoto kiekiai, fosfatų ir bendro fosforo kiekiai yra stabilūs.▼