Žiemos karas: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Žiemos karas''' ({{fi|talvisota}}, {{ru|Зимняя война}}<ref>[http://militera.lib.ru/h/sb_crusade_in_rossia/02.html В.Н. Барышников, Э. Саломаа. Вовлечение Финляндии во Вторую Мировую войну. In: Крестовый поход на Россию. М., 2005.]; О.Д. Дудорова. Неизвестные страницы Зимней войны. In: Военно-исторический журнал. 1991. №9.; Зимняя война 1939–1940. Книга первая. Политическая история. М., 1998. – ISBN 5-02-009749-7</ref>, {{sv|vinterkriget}}) – [[Sovietų Sąjunga|Sovietų Sąjungos]] ir [[Suomija|Suomijos]] karas, vykęs nuo 1939  m. lapkričio 30 d. iki 1940  m. kovo 13 d.

1939  m. rudenį Sovietų Sąjunga pradėjo reikšti Suomijai teritorines pretenzijas [[Karelijos sąsmauka|Karelijos sąsmaukoje]], motyvuodami, kad tai esą būtina [[Leningradas|Leningrado]] saugumui užtikrinti. Po to, kai Suomija šias pretenzijas atmetė, 1939  m. lapkričio 30 d. [[Raudonoji Armija]] užpuolė kaimyninę šalį. Pirminiu Sovietų Sąjungos karo tikslu buvo okupuoti visą Suomijos teritoriją. Iš pradžių skaičiumi ir materialiniu aprūpinimu sovietams gerokai nusileidusiai Suomijos armijai pavyko puolimą sustabdyti. Tik po esminių persigrupavimų ir pastiprinimų Raudonajai armijai 1940  m. vasario mėn. pavyko pradėti lemiamą puolimą ir pralaužti Suomijos gynybines linijas.

Karas baigėsi [[1940]] m. [[kovo 13]] d. pasirašius [[Maskvos taikos sutartis|Maskvos taikos sutartį]]. Suomijai pavyko išsaugoti nepriklausomybę, tačiau ji neteko 11 proc. savo teritorijos su antru pagal dydį miestu Vyborgu. 420 tūkst. suomių iš pafrontės persikėlė į Suomijos gilumą ir neteko savo turto. Karo metu žuvo arba buvo sužeisti apie 70 000 suomių. Dėl sovietų nuostolių nėra sutariama, tačiau paprastai jie laikomi kartais didesniais už Suomijos.

Žiemos karas parodė, kad efektyviai organizuota kariuomenė gali pasipriešinti netgi gerokai stipresnėms priešo pajėgoms. Sovietų Sąjunga puolime panaudojo 450 tūkstančių žmonių, kai Suomija buvo mobilizavusi vos 160 tūkstančių. Sovietų kariuomenė turėjo 30 kartų daugiau lėktuvų ir šimtus kartų daugiau tankų nei Suomija. [[Raudonoji armija]], nepaisant kiekybinio pranašumo, buvo nualinta [[1937]] m. [[Stalinas|Stalino]] vykdyto [[didysis valymas|Didžiojo valymo]]. Nužudžius ir įkalinus virš 30 000 karininkų, įskaitant užėmusius aukščiausius postus, Raudonoji armija 1939 m. turėjo gausybę nepatyrusių aukščiausiųjų karininkų. Karo eiga atvėrė Raudonosios armijos silpnąsias puses, kurios sovietų vadovybę privertė imtis plačių reformų, taip pat prisidėjo prie to, kad Vokietija ruošdamasis karui su sovietais nepakankamai įvertino Sovietų Sąjungos karinius pajėgumus.

=== Šalių santykiai 1917-1937 1917–1937 m. ===

Nuo [[1809]] iki 1917  m. Suomija buvo autonomine valstybe [[Rusijos imperija|Rusijos imperijoje]]. Suomija turėjo plačią autonomiją ir savo Senatą iki pat XIX a. pabaigos, kai prasidėjo Suomijos rusifikacijos politika, kurios tikslas buvo sustiprinti centrinę valdžią ir suvienyti imperiją. Rusifikacijos pastangos paskatino suomių siekius įgauti daugiau autonomijos ir apsisprendimo teisę. Suomijos nepriklausomybės judėjimas sustiprėjo prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Po Spalio revoliucijos bolševikams perėmus valdžią ir prasidėjus Rusijos pilietiniam karui 1917  m. gruodžio mėn. 6 d. Suomijos Senatas paskelbė Suomijos nepriklausomybę. Leninas didesne grėsme laikė baltųjų armijas, o ne Suomijos nepriklausomybę, todėl 1918  m. sausio 4 d. Rusijos Centrinis Vykdomasis Komitetas pripažino Suomijos nepriklausomybę.<ref>William R. Trotter: A Frozen Hell. Algonquin Books, Chapell Hill 1991, P. 3–12.</ref><ref>[http://www.tuad.nsk.ru/~history/Europe/Finland/itsen.html Постановление СНК о признании независимости Финляндии (18 декабря 1917 г.)]</ref>

1918  m. sausio mėn. Suomijoje prasidėjo pilietinis karas, kuriame "raudonieji"„raudonieji“ (suomių socialistai), palaikomi Rusijos bolševikų, kovojo su "baltaisiais"„baltaisiais“, kuriuose palaikė Vokietija ir Švedija. Prieš socialistus kovojusioms pajėgoms, kurioms vadovavo [[Carl Gustaf Emil Mannerheim]], pavyko karą laimėti. Didžioji dalis socialistų vadovybė pabėgo į Rusiją. Suomijoje pilietinis karas dažnai buvo interpretuojamas kaip išsivadavimo karas su Rusija, santykiai tarp valstybių ir toliau išliko įtempti. Prie to prisidėjo pastangos sukurti Didžiąją Suomiją prijungiant prie Suomijos teritorijas Karelijoje. 1918-20  m. formaliai vyriausybės nepalaikomi Suomijos savanoriai atliko kelis žygius į sovietų Kareliją, tačiau ten įsitvirtinti jiems nepavyko. 1920  m. abi valstybės sudarė Tartu taikos sutartį. Pagal sienų sutartį tarp Sovietų Sąjungos ir Suomijos siena buvo pripažinta tradicinė (nuo 1812  m.) Suomijos Didžiosios Kunigaikštytės siena, taip pat Suomijai atiteko Petsamas Užpoliarėje. Ši siena buvo už 32  km nuo Leningrado miesto, kuris buvo svarbiu Sovietų Sąjungos pramonės centru. Suomija nedalyvavo tolimesniame [[Rusijos pilietinis karas|Rusijos pilietiniame kare]] ir neleido savo teritorija naudoti baltųjų pajėgoms.

Didžiosios Suomijos idėja išliko gyva, 1922  m. įkurta Akademinė Karelijos draugija (Akateeminen Karjala-Seura) propagavo Rytų Karelijos prijungimo prie Suomijos idėją. Vėlesni šalių santykiai buvo "korektiški„korektiški, tačiau šalti"šalti“.<ref>Pentti Virrankoski: Suomen historia 2. Helsinki 2001, p. 782.</ref> XX a. trečiojo dešimtmečio pabaigoje-ketvirtojo dešimtmečio pradžioje [[Vakarų Europa|Vakarų Europoje]] ir ypač [[Skandinavija|Skandinavijoje]] dominavo visuotinio nusiginklavimo ir saugumo idėjos, kuriomis buvo grįsta ir [[Tautų Sąjunga]]. Suomija, kartu su kitomis [[Šiaurės šalys|Šiaurės šalimis]], [[Švedija]], [[Norvegija]], [[Danija]] paskelbė apie savo neutralitetą. Danija visiškai nusiginklavo, Švedija ir Norvegija ženkliai sumažino savo gynybines pajėgas. Suomijoje vyriausybė nuosekliai mažino išlaidas gynybai ir ginkluotei. Nuo 1927  m. ekonomijos tikslais buvo atsisakyta kariuomenės mokymų. Skiriamų lėšų vos užteko armijos išlaikymui, papildomų išlaidų ginkluotei parlamentas nesvarstė, tankų ir aviacijos nebuvo.

Nepaisant to buvo sudaryta Gynybos taryba, kuriai 1931  m. liepos 10 d. ėmė vadovauti K.G.E. Manerheimas. Jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad kol SSRS valdžioje yra bolševikai, tai rimtomis pasekmėmis gresia visam pasauliui, visų pirma Suomijai: "Maras„Maras, einantis iš rytų, gali pasirodyti užkrečiamu"užkrečiamu“ <ref name="Manerheimas">[http://militera.lib.ru/memo/other/mannerheim/index.html Карл Густав Маннергейм. Мемуары] М.: Вагриус, 1999.. ISBN 5-264-00049-2</ref> 1931  m. rugpjūčio mėn., po trečiajame dešimtmetyje įrengtų gynybinių [[Enkelio linija|Enkelio linijos]] įrengimų apžiūros, Manerheimas įsitikino jos netinkamumu šiuolaikinio karo sąlygoms tiek dėl nevykusio išdėstymo, tiek dėl to, kad juos jau buvo paveikęs laikas.

1932  m. kaimyninės šalys sudarė Nepuolimo sutartį. 1934  m. ši sutartis buvo pratęsta 10 metų. Po šių sutarčių priimtame 1934  m. Suomijos biudžete išlaidų eilutės gynybinių įrengimų statybai [[Karelijos sąsmauka|Karelijos sąsmaukoje]] buvo išbrauktos. Tarpusavio nepasitikėjimo tuo sumažinti nepavyko. Stalinizmo epochoje Sovietų Sąjungoje Suomija buvo vaizduojama kaip valdoma klastingos ir reakcingos fašistinės klikos.

=== 1938-1939 1938–1939 m. derybos ===

Po [[1938]] m. pradėjus siekti prie Sovietų Sąjungos prijungti visas buvusias Rusijos imperijos teritorijas, Sovietų Sąjungos taikinyje, kartu su [[Baltijos valstybės|Baltijos valstybėmis]], atsidūrė ir Suomija. Tai, kad šios šalys, kaip ir Lenkija, nepriklausomybę gavo po Pirmojo pasaulinio karo, bolševikai laikė priverstiniu Rusijos teritorijos praradimu, o Rusijos imperijos sienų susigrąžinimą tik laiko ir sovietų karinio pranašumo regione klausimu. 1938  m. SSRS iniciatyva buvo pradėtos derybos, kurios iš pradžių buvo vedamos slaptai. Tai tenkino abi šalis, nes Sovietų Sąjunga norėjo turėti laisvas rankas santykiuose su Vakarų šalimis, o suomių politikams derybų fakto viešinimas buvo nepatogus dėl vidaus politikos aplinkybių, nes Suomijos gyventojai neigiamai vertino SSRS. 1938  m. balandžio 14 d. Į SSRS ambasadą Helsinkyje atvyko antrasis sekretorius Borisas Jarcevas.<ref>Jakobson, Max. Diplomaattien talvisota. — – Helsinki: WSOY, 2002. — – P. 9. — – ISBN 978-951978–951-0-35673-9.</ref> Jis iškart susitiko su Suomijos užsienio reikalų ministru Rudolfu Holsti ir išdėstė SSRS poziciją: esą SSRS vyriausybė įsitikinusi, kad Vokietija planuoja SSRS užpuolimą ir į tuos planus įeina smūgis iš šono per Suomiją. Dėl to Suomijos pozicija dėl Vokietijos pajėgų išsilaipinimo esantis tokia svarbi SSRS. Raudonoji armija nelauksianti prie sienos, jei Suomija leis tokį išsilaipinimą. Kita vertus, jei Suomija pasipriešintų vokiečiams, SSRS jai suteiktų karinę ir ekonominę pagalbą, nes Suomija pati nesugebėtų apsiginti nuo vokiečių išsilaipinimo.<ref>Jakobsson 2002: p.7.</ref> Per vėlesnius penkis mėnesius sovietų pasiuntinys vedė daugybę pokalbių ir derybų, tame tarpe su premjerministru [[Aimo Kaarlo Cajander]] ir finansų ministru [[Väinö Alfred Tanner]]. Suomių garantijų, kad ji neleis pažeisti savo teritorijos neliečiamumo ir įsiveržti į Sovietų Sąjungą per savo teritoriją SSRS nepakako.<ref>Jakobsson 2002: p.28</ref> SSRS reikalavo slapto susitarimo, pagal kurį jos dalyvavimas ginant Suomijos pakrantę Vokietijos užpuolimo atveju būtų privalomas, taip pat gynybinių įrenginių [[Alandų salos]]e statybos ir sovietų karinių jūrų ir oro pajėgų bazių įkūrimo [[Hoglandas|Hoglando]] saloje. Teritorinės pretenzijos nebuvo keliamos. Suomija Jarcevo pasiūlymus atmetė 1938  m. rugpjūčio pabaigoje.

1939  m. kovo mėn. SSRS oficialiai pareiškė, kad norėtų 30-čiai metų išsinuomoti Hoglando, Laavansaario (dab. [[Moščnyj]]), [[Didžiojo Tiuterso|Didysis Tiutersas]] ir [[Seskaras|Seskaro] salas. Jau vėliau, kaip kompensacija, Suomijai buvo pasiūlytos teritorijos Rytų Karelijoje.<ref>Mannerheim, C.G.E. & Virkkunen, Sakari. Suomen Marsalkan muistelmat. — – Suuri suomalainen kirjakerho, 1995. — – P. 172. — – ISBN 951-643951–643-469-X.</ref> Manerheimas buvo pasiruošęs atiduoti salas, nes jų vis tiek praktiškai nebuvo galima nei apginti, nei naudoti Karelijos sąsmaukos gynybai.<ref>Mannerheim-Virkkunen 1995: p.172</ref> Nepaisant to derybos buvo nerezultatyvios ir 1939  m. balandžio 6 d. nutrūko.

1939  m. rugpjūčio 23 d. [[Molotovo-Ribentropo_paktas|Molotovo-Ribentropo pakto]] slaptaisiais protokolais Sovietų Sąjunga susitarė su Vokietija, kad [[Baltijos valstybės]], [[Suomija]] ir pusė [[Lenkija|Lenkijos]] teritorijos patenka į sovietų įtakos sferą. Tiesiogine tų susitarimų pasekme tapo Žiemos karas. Lenkijos karinis pralaimėjimas 1939  m. rugsėjo mėn. sudarė sąlygas tolimesnei sovietų ekspansijai į slaptaisiais protokolais numatytą įtakos sferą. Sovietų Sąjunga ultimatumais privertė Lietuvą, Latviją ir Estiją sudaryti sutartis, pagal kurias jų teritorijose buvo įkurtos sovietų karinės bazės. Po to. panašius pasiūlymus sovietai pateikė ir Suomijai. 1939  m. rudenį Sovietų Sąjunga vienašališkai nutraukė nepuolimo sutartį su Suomija. 1939  m. spalio 12 d. SSRS pateikė paskutinį reikalavimą Suomijai perkelti Suomijos- Sovietų Sąjungos sieną 25  km į šiaurės vakarus. Sovietai taip pat reikalavo jiems 30  m. išnuomoti [[Hanko pusiasalis|Hanko pusiasalį]] karinės bazės sukūrimui, taip pat išmontuoti Manerheimo linijos gynybinius įrengimus. Mainais suomiams jie siūlė dvigubai didesnę menkai apgyvendintą [[Karelija|Karelijos]] teritoriją.

Skirtingai nuo Baltijos valstybių, Suomijos vyriausybė atsisakė sutikti su sovietų ultimatumu. Lapkričio 26 d. SSRS vyriausybė paskelbė notą Suomijai dėl Mainilos kaimo Rusijoje apšaudymo, kuris sovietų teigimu buvo įvykdytas iš Suomijos teritorijos. SSRS pareikalavo, kad Suomija atsiprašytų dėl incidento ir atitrauktų kariuomenę 20-25  km nuo sienos (t. y. pasitrauktų iš įtvirtinimų). Suomija neigė savo kaltę dėl Mainilos incidento ir atmetė sovietų reikalavimus. Stalinas tai interpretavo kaip pretekstą nutraukti nepuolimo sutarties galiojimą.

1939  m. lapkričio 30 d. (nepaskelbus karo) 23 Sovietų Sąjungos divizijos (450 tūkst. karių) užpuolė Suomiją ir greitai pasiekė Manerheimo liniją. Tuo pačiu metu sovietų karinės oro pajėgos ėmė bombarduoti Helsinkį, Vyborgą ir 50 kitų Suomijos miestų.

Pradėjus karą Sovietų Sąjungoje iš SSRS buvusių suomių komunistų buvo sudaryta marionetinė Suomijos Demokratinės Respublikos vyriausybė, vadovaujama Otto Kuusinen. Apie jos egzistavimą paskelbta 1939  m. gruodžio 1 d., kai sovietai užėmė pirmąjį miestelį Suomijoje - – Terijokį (dab. Zelenogorskas).

[[1940]] m. [[kovo 12]] d. pasirašytos taikos sąlygomis Suomijos pietrytinė siena buvo atitraukta iki [[1721]]  m. ribos, [[SSRS]] gavo [[Karelija|Karelijos]] sąsmauką ir [[Vyborgas|Vyborgo]] ({{Fi|Viipuri}}) miestą, keletą salų [[Suomijos įlanka|Suomijos įlankoje]], vakarinę Rybačio pussiasalio dalį, vakarinę ir šiaurinę [[Ladoga|Ladogos]] ežero pakrantę. Pagal šią sutartį Suomija neteko 10 % dirbamos žemės, 10 % tekstilės, chemijos ir metalo pramonės, 11 % miškų ir buvo priversta 30 metų nuomoti Hanko pusiasalį karinei jūrų bazei. Apie 12 % Suomijos gyventojų turėjo per 12 dienų išsikelti iš prarastų teritorijų.