Ignotas Potockis (1809): Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Romanas Ignotas Pranciškus Potockis''' ({{pl|Roman Ignacy Franciszek Potocki}}; [[1741]]  m. [[vasario 28]] d. [[Palenkės Radzinas]], — – [[1809]]  m. [[rugpjūčio 30]] d., [[Viena]]) — – ATR valstybinis veikėjas, Lenkijos magnatas, politikas, patriotinis veikėjas, žurnalistas ir rašytojas. [[Lietuvos didysis raštininkas]] ([[1773]]—–[[1783]]), Pastovios Tarybos maršalka ([[1778]]—–[[1780]]), [[Lietuvos dvaro maršalka]] ([[1783]]—–[[1791]]) ir [[Lietuvos didysis maršalka]] ([[1791]]—–[[1792]]).

Žymios Lenkijos magnatų [[Potockiai|Potockių]] giminės atstovas, herbo „Piliawa“ savininkas. Karūnos didžiojo taurininko ir Lietuvos artilerijos generolo Eustachijaus Potockio (apie [[1720]]—–[[1768]]) ir Marianos Konstkos (m. [[1768]]) antrasis sūnus. Broliai — – Uržendovo seniūnas Kajetonas, Tlumako seniūnas Jurgis Mykolas, liaudies kavalerijos brigadininkas Jonas Nepomukas Erikas ir Karūnos artilerijos generolas [[Stanislovas Kostka Potockis|Stanislovas Kostka]].

[[1758]]-–[[1765]] metais mokėsi Varšuvos kolegiume, po to iki [[1770]] metų tęsė mokslus Romoje. Kurį tai laiką praleido Prancūzijoje, [[1771]] metais grįžo į ATR. Nuo 1770-ų metų suartėjo su Lenkijos karaliumi Stanislovu Augustu Poniatovskiu.

Buvo auklėjamas vadovaujant Stanislovui Konarskiui; buvo Edukacinė komisijos (1773) nariu ir vienas pagrindinių veikėjų (1773). Palaikė reformų planus, parodė didelį aktyvumą Ketverių metų seimo (1788—17921788–1792) metu. Siekė susitaikymo su Prūsija ir užsienio „garantijų“ sunaikinimo. Buvo vienas iš 1791 metų gegužė 3 d. Konstitucijos kūrėjų, nors kaip didikas ir skyrėsi nuomonėmis su Hugo Kolantajumi. Kaip apdovanojimas už naujos konstitucijos sukūrimą gavo policijos ministro pareigybę, bet buvo priverstas išeiti iš Edukacinės komisijos.

ATR-Rusijos (1792) karo metu Ignotas Potockis vykdė nebuto karinio ministro pareigas. Po Rusijos imperijos ir Targovicos konfederacijos pergalės Ignotas Potockis emigravio į Drezdeną. [[1794]] metais Lenkijos revoliucijos vadovaujant Tadui Kosciuškai Romanas Ignotas Potockis [[1794]] metais grįžo į Varšuvą ir tapo „laikinos vyriausybės“ užsienio reikalų ministru; vedė derybas derybas su rusų armijos atstovais po Prahos šturmo [[1794]] metais, kurių metu perdavė Aleksndrui Suvorovui Lenkijos karūną nuo Konstantino Pavlovičiaus. Paimtas į nelaisvę, buvo laikomas Šliselburge. [[1796]] metais grafo Juozapo Augusto Iljinskio prašymu Romanui Ignotui Potockiui buvo dovanota ir išlaisvintas Rusijos imperatoriaus Pavelo I Petrovičiaus.

Nuo [[1796]] metų Romanas Ignotas Potockis gyveno Haliče, įėjusio į Austrijos imperijos sudėtį. Apsigyveno Klementovicuose, kur istoriniu ir literatūriniu darbu. Tapo Varšuvos mokslo draugijos nariu. [[1809]] metais po Haličo lenkų armijos vadovaujamos Juozzapo Poniatovskio išlaisvinimo grįžo prie politinė veiklos ir pradėjo dirbti Varšuvos kunigaikštystės švietimo naudai. Jis mirė Vienoje, kur buvo su diplomatine misiją pas Napoleoną, prašant jo sutikimo įtraukti austrų Haličą į Varšuvos kunigaikštystės sudėtį. Buvo palaidotas Vilianove.

[[1773]] metais vedė kunigaikštytę Elžbietą Liubomirskaitę (apie [[1755]]—–[[1783]]), Karūnos didžiojo maršalkos Stanislovo Liubomirskio ([[1722]]—–[[1783]]) nuo santuokos su kunigaikštyte Izabele Čartoriska ([[1736]]—–[[1816]]) vyresnę dukterį. Vaikai: Kristina Potockytė.