Kompiuterinė muzika: Skirtumas tarp puslapio versijų

Kompiuterių pajėgumo ir programinės įrangos, naudojamų kaip skaitmeninės perdavimo priemonės, techninė pažanga žymiai pakeitė kompiuterinės muzikos kūrimo ir atlikimo būdus. Naujausios kartos mikrokompiuteriai yra pakankamai galingi, kad jais būtu atkuriama itin rafinuota audio sintezė, grindžiama plačiausia įvairiai traktuojamų algoritmų skale. Dabartinės kompiuterinės muzikos sistemos ir jų naudojimo būdai yra taip labai persmelkusios visas su jomis susijusias sritis ir taip tampriai suaugusios su muzikos kūrybos procesu, kad mes šito kitaip nė neįsivaizduojame: kompiuterių pagrindu veikiantys [[sintezatorius|sintezatoriai]], skaitmeniniai garso maišikliai ir garso efektų epizodai yra tokie įprastiniai, kad, kuriant ir įrašant muziką, naudojimasis skaitmenine, o ne analogų technologija tapo taisykle, ne išimtimi.

Nežiūrint to, kad šiuolaikinė kultūra persmelkta kompiuterinės muzikos, šioje srityje vis dar vyksta daug naujo, nes mokslininkai toliau tyrinėja naujus ir įdomius kompiuteriais išgaunamos sintezės, kompozicijos ir muzikos atlikimo būdus. Visame pasaulyje yra daug organizacijų ir įstaigų, pasišventusių kompiuterinės ir elektroninės muzikos moksliniams tyrimams, tarp kurių minėtinos [[ICMA]] (Tarptautinė kompiuterinės muzikos draugija), [[IRCAM]], [[GRAME]], [[SEAMUS]] (Jungtinių Valstijų elektro-akustinės muzikos bendrija) ir eibė kitų aukštojo mokslo pasaulinių organizacijų.

Dar prieš kompiuterių atsiradimą yra buvę daug partitūrų kūrimo sistemų. Viena jų- – Musikalisches Würfelspiel sistema, kurioje, metant kauliuką, iš didelio trumpų muzikinių frazių rinkinio buvo atsitiktinai išrenkami atskiri taktai. Juos sujungus į frazes, buvo sukuriamas muzikantams atlikti skirtas kūrinys. Nežiūrint to, kad tokie kūriniai nebuvo kuriami kompiuterių šiuolaikine prasme, juose buvo naudojama esminė nesistemingo derinimo technika, kartais naudojama kompiuterinėje kompozicijoje.

Skaitmeninę kompiuterinę muziką pirmą kartą pasaulyje sukūrė [[Australija|Australijoje]] programuotojas [[Geoff Hill]], naudodamas [[CSIRAC]] kompiuterį, kuris buvo išrastas ir pagamintas [[Trevor Pearcey]] ir [[Maston Beard]], bet juo buvo galima groti tik įprastines tuometines dainas. Toliau, vienas iš pirmųjų kompiuteriu kūrusių muziką kompozitorių buvo [[Iannis Xenakis]]. Jis rašė programas [[FORTRAN]] kalba, kuriančia skaičių duomenis, po to juos paverčiant tradiciniais muzikos instrumentais atliekamomis partitūromis. Šiuo būdu [[1962]] metais sukurtas kūrinys „ST/48”. Nors Xenakis galėjo tokią muziką kurti ir pats, sudėtingų tikimybėmis grįstų matematinių skaičiavimų pavertimą muzikos garsais jis geriau perleido galingiems skaičius dorojantiems kompiuteriams.

Kompiuteriai taip pat buvo naudojami, siekiant pamėgdžioti senovės didžiųjų kompozitorių, tokių kaip [[Mocartas]], muziką. Šios technikos atstovas- [[David Cope]]. Jis kūrė kompiuterines programas, analizuojančias kitų kompozitorių darbus, ir jų stiliumi rašė naujus kūrinius. Jis pritaikė šią programą [[Bachas|Bacho]] ir Mocarto kūriniams (programos „Muzikinio proto eksperimentai” pagrindu buvo sukurta įžymioji „Mocarto 42-oji simfonija”) bei savo kūryboje, sujungdamas savo paties ir kompiuterių sukurtus kūrinius.

Vėliau tokie kompozitoriai kaip Gottfried Michael Koenig ne tik kompiuteriais rašė partitūras, bet taip pat jais išgaudavo muzikinius garsus. Koenig sukūrė algoritmines kompozicijos programas, kurios apibendrino jo paties naudojamą serijinės muzikos stilių. Tai nebuvo visiškai tas pats, kuo užsiėme Xenakis, nes jis gilinosi į matematines abstrakcijas, siekdamas nustatyti ribas, kiek jos gali būti pritaikomos muzikoje. Koenig sukurta programa matematinius veiksmus vertė gaidas reiškiančiais kodais. Juos buvo galima perrašyti ranka muzikinių ženklų pavidalu ir tada atlikti muzikantams. Programos „Project 1” ir „Project 2” yra sukurtos, naudojant šią programinę įrangą. Vėliau jis išplėtė šių principų panaudojimą sukurdamas ištisą jų sintezės sistemą, tuo įgalindamas kompiuterius kurti garsus tiesiogiai. Ši programos funkcija pritaikyta kūrinyje „SSP”. Visas šias programas Keonig sukūrė septintame dešimtmetyje, dirbdamas [[Olandija|Olandijos]] [[Utrechtas|Utrechto]] miesto Sonologijos institute.

Koenig ir Xenakis kompozicijos technika naudojama ir dabar. Pvz., kai aštunto dešimtmečio pradžioje buvo išrasta [[MIDI]] sistema, buvo programuotojų, dirbusių su tokiomis programomis, kurios MIDI algoritmais užrašytas gaidas vėliau vertė garsais ir, naudojant kompiuterių garsines plokštes,-muzika arba kitomis programomis atkuriamą audio įrašą.

Kai kurių minėtų programų pagrindas-fraktalinė [[geometrija]], kai MIDI gaidos užrašomos [[fraktalas|fraktalais]] arba fraktalų dariniais. Nors tokios programos labai paplitusios ir nemuzikiniuose sluoksniuose kartais vadinamos įmantriomis priemonėmis, į jas yra gilinęsi taip pat kai kurie muzikantai. Sukurta „muzika” galėjo priminti triukšmą arba būti ausiai pažįstama ir maloni. Kuriant algoritminę muziką ir kalbant apie algoritmų meną apskritai, daugiausia įtakos turi ne sukuriami dariniai, o jų parametrai. Taip, pvz., naudojant tą patį darinį, galima sukurti ir lyrinį, melodingą XIX amžiaus stiliaus muzikos kūrinį, ir fantastiškai disonansinę kakofoniją, labiau primenančią penkto ar šešto dešimtmečio avangardinę muziką.

Kitas „kibernetinės“ kompiuterinės kompozicijos būdas yra, kai specialia aparatūra fiksuojami išoriniai dirgikliai, kurie po to užrašomi kompiuteriu, taip sukuriant medžiagą atlikimui. Šios kompiuterinės muzikos pavyzdys yra [[David Rokeby]] aštunto dešimtmečio darbas („Labai nervinga sistema”), kuriame klausytojų-atlikėjų judėjimas yra „išverstas” MIDI vienetais. Kompiuteriais valdoma muzika aptinkama ir kanadiečių kompozitoriaus Udo Kasemets (1919-) sceniniuose kūriniuose, tokiuose kaip „Marce(ntennia) Circus C(ag)elebrating Duchamp (1987), Marcel Duchamp pjesės-proceso „Music Errata” realizavimas, kur elektriniu konvejerio modeliu į savivartį buvo renkami akmenys ir pilami į su analogu laidais sujungtą būgną-skaitmeniniu aparatu užrašytas akmenų poveikis buvo paverstas partitūros gaidomis (atlikta [[1987]] metais Toronto, „Duchamp Centennial” metu, pianistas- Gordon Monahan), arba instaliacijose bei sceniniuose kūriniuose (pvz., „Spectrascapes”), kuriuose naudojamas jo paties sukurtas „Geo(sono)skopas” (1986)-15×4 kanalų kompiuteriu valdomas audio maišiklis. Pastaruosiuose kūriniuose kompozitorius sukūrė garsinę plotmę, naudodamas garsinius juostinių kilpų mėginius, tiesiogines radio trumpąsias bangas ir sinusinius bangų generatorius.

[[MATLAB]] naudojama „Factor Oracle” sisteminė improvizacija yra viena iš kompiuterinės perklausos priemonių.

Bendrai, šiuo metodu išreiškiamas daug platesnis požiūris: vykstant interaktyviam programavimui, kuriamos programos (arba jų dalys), tuo pačiu jas interpretuojant. Tradiciškai daug kompiuterinės muzikos programų krypo link modelio „rašyti-kaupti-atkurti”, kuris išsivystė tuo metu, kai kompiuteriai nebuvo tokie galingi. Tokiu požiūriu žmonės, kurių programavimo sugėbėjimai buvo daug kuklesni, slopino kodavimą kaip naujovę. Kai kuriose programose palaipsniui buvo sujungta realiame laike veikiantys valdymo įrenginiai ir gestikuliavimas (pvz., [[MIDI]] veikianti programų sintezė ir parametrų reguliavimas). Iki šiol muzikams-kompozitoriams retai pavykdavo vyksmo metu keisti programos kodus. Šią vertingą patirtį dabar užgožia tokios kompiuterinės kalbos kaip ChucK, SuperCollider ir Impromptu.