Žiemos karas: Skirtumas tarp puslapio versijų

2 630 pridėta baitų ,  prieš 4 metus
nėra keitimo aprašymo
S (neaiškūs šaltiniai)
20-30 tankų</br>
62 lėktuvai
|casualties2 = 323 000</br>
daugiau nei 2 268 tankai ir šarvuočiai<ref>GF Krivosheev, Soviet Casualties and Combat Losses in the Twentieth Century, 1997, ISBN 1-85367-280-7, Greenhill Books</ref>
|casualties3 =
|notes =
[[Vaizdas:SJ5 Miljoonalinnake Mannerheim Line.png|thumb|200px|Manerheimo linijos įtvirtinimai]]
 
Nuo [[1809]]  iki 1917 m. Suomija buvo autonomine valstybe [[Rusijos imperija|Rusijos imperijoje]]. Suomija turėjo plačią autonomiją ir savo Senatą iki pat XIX a. pabaigos, kai prasidėjo Suomijos rusifikacijos politika, kurios tikslas buvo sustiprinti centrinę valdžią ir suvienyti imperiją. Rusifikacijos pastangos paskatino suomių siekius įgauti daugiau autonomijos ir apsisprendimo teisę. Suomijos nepriklausomybės judėjimas sustiprėjo prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Po Spalio revoliucijos bolševikams perėmus valdžią ir prasidėjus Rusijos pilietiniam karui 1917 m. gruodžio mėn. Suomija paskelbė nepriklausomybę. Leninas didesne grėsme laikė baltųjų armijas, o ne Suomijos nepriklausomybę, todėl jau po trijų savaičių pripažino Suomijos nepriklausomybę.<ref>William R. Trotter: A Frozen Hell. Algonquin Books, Chapell Hill 1991, P. 3–12.</ref>
 
Nepriklausomą Suomiją netrukus sukrėtė pilietinis karas, kurį sukėlė perversmą bandę įvykdyti socialistai, kuriuos palaikė Rusijos bolševikai. Prieš socialistus kovojusioms pajėgoms, kurioms vadovavo Carl Gustaf Emil Mannerheim ir palaikė vokiečiai, pavyko karą laimėti. Didžioji dalis socialistų vadovybė pabėgo į Rusiją. Po sovietų įsikišimo į Suomijos pilietinį karą 1918 m., formali taika nebuvo sudaryta. Suomijoje pilietinis karas dažnai buvo interpretuojamas kaip išsivadavimo karas su Rusija, santykiai tarp valstybių ir toliau išliko įtempti. Prie to prisidėjo pastangos sukurti Didžiąją Suomiją prijungiant prie Suomijos teritorijas Karelijoje. 1918-20 m. formaliai vyriausybės nepalaikomi Suomijos savanoriai atliko kelis žygius į sovietų Kareliją, tačiau ten įsitvirtinti jiems nepavyko. 1920 m. abi valstybės sudarė Tartu taikos sutartį. DidžiosiosPagal sienų sutartį tarp Sovietų Sąjungos ir Suomijos idėjasiena išlikobuvo gyva,pripažinta 1922tradicinė (nuo 1812 m.) įkurtaSuomijos AkademinėDidžiosios KarelijosKunigaikštytės draugijasiena. (AkateeminenŠi Karjala-Seura)siena propagavobuvo Rytų Karelijos32 prijungimokm prienuo SuomijosLeningrado miesto, kuris buvo svarbiu Sovietų Sąjungos pramonės centru. Suomija nedalyvavo tolimesniame [[Rusijos pilietinis karas|Rusijos pilietiniame kare]] ir neleido savo teritorija naudoti baltųjų idėjąpajėgoms.
 
Didžiosios Suomijos idėja išliko gyva, 1922 m. įkurta Akademinė Karelijos draugija (Akateeminen Karjala-Seura) propagavo Rytų Karelijos prijungimo prie Suomijos idėją. Vėlesni šalių santykiai buvo "korektiški, tačiau šalti".<ref>Pentti Virrankoski: Suomen historia 2. Helsinki 2001, p. 782.</ref> 1932 m. kaimyninės šalys sudarė Nepuolimo sutartį. 1934 m. ši sutartis buvo pratęsta 10 metų. Tarpusavio nepsitikėjimonepasitikėjimo tuo sumažinti nepavyko. Stalinizmo epochoje Sovietų Sąjungoje Suomija buvo vaizduojama kaip valdoma klastingos ir reakcingos fašistinės klikos. PoTarpukaryje [[1938]] m.Suomija, pradėjuskartu siektisu priekitomis Sovietų[[Šiaurės Sąjungosšalys|Šiaurės prijungti visas buvusias Rusijos imperijos teritorijasšalimis]], Sovietų Sąjungos taikinyje[[Švedija]], kartu su [[Baltijos valstybės|Baltijos valstybėmisNorvegija]], atsidūrė[[Danija]] irbuvo neutraliomis Suomijavalstybėmis.
 
Po [[1938]] m. pradėjus siekti prie Sovietų Sąjungos prijungti visas buvusias Rusijos imperijos teritorijas, Sovietų Sąjungos taikinyje, kartu su [[Baltijos valstybės|Baltijos valstybėmis]], atsidūrė ir Suomija. Tai, kad šios šalys, kaip ir Lenkija, nepriklausomybę gavo po Pirmojo pasaulinio karo, bolševikai laikė priverstiniu Rusijos teritorijos praradimu, o Rusijos imperijos sienų susigrąžinimą tik laiko ir sovietų karinio pranašumo regione klausimu. 1938 m. balandžio mėn. sovietų vyriausybė pradėjo derybas su Suomija, siekdama įtraukti šalį į gynybinį paktą nukreiptą prieš Vokietiją. Kadangi tai buvo siejama su neutralumo atsisakymu ir teritorijų Karelijos sąsmaukoje perleidimu derybos baigėsi niekuo.
 
1939 m. rugpjūčio 23 d. [[Molotovo-Ribentropo_paktas|Molotovo-Ribentropo pakto]] slaptaisiais protokolais Sovietų Sąjunga susitarė su Vokietija, kad [[Baltijos valstybės]], [[Suomija]] ir pusė [[Lenkija|Lenkijos]] teritorijos patenka į sovietų įtakos sferą. Tiesiogine tų susitarimų pasekme tapo Žiemos karas. Lenkijos karinis pralaimėjimas 1939 m. rugsėjo mėn. sudarė sąlygas tolimesnei sovietų ekspansijai į slaptaisiais protokolais numatytą įtakos sferą. Sovietų Sąjunga ultimatumais privertė Lietuvą, Latviją ir Estiją sudaryti sutartis, pagal kurias jų teritorijose buvo įkurtos sovietų karinės bazės. Po to. panašius pasiūlymus sovietai pateikė ir Suomijai. 1939 m. rudenį Sovietų Sąjunga vienašališkai nutraukė nepuolimo sutartį su Suomija. 1939 m. spalio 12 d. SSRS pateikė paskutinį reikalavimą Suomijai perkelti Suomijos- Sovietų Sąjungos sieną 25 km į šiaurės vakarus. Sovietai taip pat reikalavo jiems 30 m. išnuomoti [[Hanko pusiasalis|Hanko pusiasalį]] karinės bazės sukūrimui, taip pat išmontuoti Manerheimo linijos gynybinius įrengimus. Mainais suomiams jie siūlė dvigubai didesnę menkai apgyvendintą [[Karelija|Karelijos]] teritoriją.
 
Skirtingai nuo Baltijos valstybių, Suomijos vyriausybė atsisakė sutikti su sovietų ultimatumu.
 
== Karo metodai ==