Baltijos Antantė: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Baltijos Antantė''' – (latviškai: {{lv|Baltijas Antante}}, estiškai: {{et|Balti liit}}) – [[Lietuva|Lietuvos]], [[Latvija|Latvijos]] ir [[Estija|Estijos]] valstybių diplomatinė sąjunga, sukurta [[1934]] m. [[rugsėjo 12]] d. ir egzistavusi iki šių valstybių nepriklausomybės netekties.

== Pirmasis etapas, 1919–1923 m. ==

[[1919]] m. [[rugsėjo 14—1514]]—[[rugsėjo 15|15]] d. [[Talinas|Taline]] įvyko [[Estija|Estijos]], [[Latvija|Latvijos]], [[Lietuva|Lietuvos]] ir [[Suomija|Suomijos]] vyriausybių vadovų ir užsienio reikalų ministrų konferencija, skirta nuostatoms subendrinti taikos derybose su [[Rusijos TFSR|Sovietų Rusija]]. Kitoje konferencijoje, kuri nuo [[rugsėjo 29]] iki [[spalio 1]] d. vyko [[Tartu]], buvo nuspręsta nepradėti separatinių taikos derybų ir nepasirašyti separatinių taikos sutarčių. Karo su [[bermontininkai]]s metu lapkričio 11–19 dienomis Estijos, Latvijos ir Lietuvos delegacijos bei stebėtojai iš Lenkijos ir Suomijos vėl susitiko [[Tartu]].

Didžiosios Baltijos Antantės apmatus mėginta konstruoti dar [[1920 ]] m. sausio 15-22 d. Helsinkio politinėje konferencijoje. Tų pat metų rugpjūčio 31 d. Bulduriuose ([[Jūrmala]], Latvija) buvo pasirašyta „Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos politinė sutartis“, kuri turėjo būti kiekvienos valstybės ratifikuota iki 1920  m. gruodžio 15 d. Lietuva sutarties išlygoje deklaravo, jog sutarties galiojimas įmanomas tik sureguliavus Lietuvos ir Lenkijos santykius. Lietuva replikavo ir dėl Ukrainos dalyvavimo, argumentuodama tuo, kad Ukraina nesanti Baltijos šalis. Iš tikrųjų Ukrainos įtraukimu Lietuva vengė suerzinti Rusiją, baimindamasi netekti jos paramos konflikte su ekspansyvia Lenkija.

Įtempti Lietuvos ir Lenkijos santykiai bei spalio mėn. L.[[Liucijus Želigovskis|Liucijaus Želigovskio]] pradėtas karas su Lietuva šią sutartį sužlugdė. Želigovskio akcijos ir jos rezultatų rėmimu Lenkija pažeidė šios sutarties trečiąjį straipsnį, kuriuo buvo įsipareigota neleisti savo teritorijoje organizuoti karinių pajėgų, priešiškų kuriai nors kitai dalyvaujančiai valstybei.

1922  m. kovo 17 d. Varšuvoje pasirašyta Estijos, Latvijos, Lenkijos ir Suomijos politinė sutartis, kurioje slaptuoju protokolu numatytas ir karinės konvencijos sudarymas ateityje. Taip pat buvo pasirašytas papildomas protokolas, kuriame išreikštas prolenkiškas požiūris į Lenkijos-Lietuvos konfliktą.

Lietuvoje Lenkija elgėsi kaip agresorė ir okupantė, nepripažinusi de iure Lietuvos Respublikos nepriklausomybės iki pat 1938  m. Latvijos ir Estijos nepriklausomybę Lenkija pripažino 1921  m. sausio 26 d.; save joms pateikinėjo kaip sąjungininkę ir šių šalių nepriklausomybės garantę (1920  m. sausį Lenkija pasisiūlė ir padėjo Latvijai vaduoti iš bolševikų Daugpilį, nepareiškusi didesnių pretenzijų nei į buvusius Lenkų Infliantus, t. y. Latgalą, nei į ten gyvenusių lenkų padėtį). Todėl natūralu, kad Lietuva kratėsi bet kokios sąjungos, kurioje būtų ir agresorė Lenkija, užsienio politikoje laikydamasi principo „mano priešo priešas yra mano draugas“. Lenkija savo priešais laikė Rusiją ir Vokietiją, tad šios šalys Lietuvai atrodė kaip jos interesų gynėjos. Latvija su Estija savo sąjungininke matė Lenkiją, o Vokietiją su Rusija laikė potencialiomis agresorėmis.

Tad želigovskinė pietryčių Lietuvos okupacija 1920  m. ir Lenkijos įvykdyta užgrobtosios teritorijos aneksija 1922  m. buvo bene didžiausia Lenkijos to meto geopolitinė klaida, susilpninusi Baltijos regioną ir šitaip sudariusi sąlygas stiprėti bolševikinei Rusijai bei nacistinei (nuo 1933  m.) Vokietijai, kurios abi buvo suinteresuotos šia Lenkijos sukelta nesantaika regione. Lenkijos agresija prieš Lietuvą Rusijai tapo puikiu destabilizavimo įrankiu. Maskva, palaikydama Lietuvą Vilniaus klausimu, visą tarpukarį sėkmingai kiršino lietuvius tiek su Lenkija, tiek su Latvija ir Estija, kurios buvo priverstos diplomatiškai laviruoti tarp mažos sąjungininkės Lietuvos ir didelės sąjungininkės Lenkijos. Plačiąja prasme būtent ši pilsudskinės Lenkijos klaida netiesiogiai padėjo pamatus II pasauliniam karui, kurio pirmąja auka ji pati vėliau ir tapo.

[[1934]] m. [[rugsėjo 12]] d. [[Ženeva|Ženevoje]] buvo pasirašyta „Lietuvos, Estijos ir Latvijos santarvės ir bendradarbiavimo sutartis“. Ją pasirašė Lietuvos užsienio reikalų ministras [[Stasys Lozoraitis (1898)|Stasys Lozoraitis]], Latvijos URM generalinis sekretorius [[Vilhelms Munters|Vilhelmas Munteris]] ir Estijos užsienio reikalų ministras Juliusas Seljama. Sutarties pirmuoju straipsniu numatyta tartis visais užsienio politikos bendros svarbos klausimais ir teikti viena kitai politinę ir diplomatinę pagalbą tarptautiniuose santykiuose. Trečiajame straipsnyje buvo pripažintas specifinių problemų, kuriems netaikomi pirmojo straipsnio įsipareigojimai, egzistavimas – turėta galvoje su Lietuva susijusi Vilniaus problema. Slaptąja sutarties deklaracija dėl Vilniaus Latvija ir Estija įsipareigojo sustabdyti 1934 m. vasario 17 d. „Estijos ir Latvijos sąjungos organizavimo sutarties“ 6-ojo straipsnio taikymą; tuo straipsniu buvo deklaruotas Latvijos ir Estijos pasirengimas svarstyti būdus, kurie leistų trečiosioms šalims prisijungti prie tos sutarties.

1920–1939 m. neišspręstas Vilniaus klausimas neleido šiai diplomatinei sąjungai išaugti iki karinio aljanso, nors tokių ketinimų būta. 1935 m., paaštrėjus Lietuvos santykiams su Vokietija dėl Klaipėdos, Lietuva paprašė Latvijos ir Estijos paramos. Sąjungininkės palaikė Lietuvą, įsipareigodamos nesudaryti nepuolimo sutarties su Vokietija, jei toji nesutiks sudaryti tokios sutarties su Lietuva. Tačiau kai 1939 m. kovo 20 d. Vokietija ultimatumu pareikalavo iš Lietuvos atsisakyti Klaipėdos, Latvija ir Estija atsisakė kaip nors padėti Lietuvai. Prieš tai Lenkijos ultimatumo Lietuvai metu (1938 m. 03kovo 17 d.) Latvija raginusi Lietuvą „rasti modus vivendi su Lenkija“. Visą pirmosios nepriklausomybės laikotarpį Vilniaus klausimą Latvija ir Estija laikė dvišale Lietuvos ir Lenkijos problema, vadovaudamosi nuostata, jog dėl mažos kaimynės (Lietuvos) netikslinga gadinti santykių su didele kaimyne (Lenkija). Pačios Lenkijos politika Latvijos ir Estijos atžvilgiu buvo visiškai kitokia nei politika su Lietuva. (1920 m. sausį Lenkija pasisiūlė ir padėjo Latvijai vaduoti iš bolševikų Daugpilį, nepareiškusi didesnių pretenzijų į buvusius Lenkų Infliantus, t. y. Latgalą).

* Dokumenti par Latvijas valsts starptautisko atzīšanu, neatkarības atjaunošanu un diplomatiskajiem sakariem 1918-19981918–1998. Sastādītājs Alberts Sarkanis. Rīga: Nordik, 1999.

* Lietuvos ir Lenkijos santykiai: nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki L. Želigovskio įvykdyto Vilniaus užėmimo (1918  m. lapkritis-1920  m. spalis). Dokumentų rinkinys. Parengė Edmundas Gimžauskas ir Artūras Svarauskas. Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2012.