Judaizmas: Skirtumas tarp puslapio versijų

'''Judaizmas''' – judėjų [[kultūra]] ir [[religija]]. Tai viena seniausių ir vis dar praktikuojama monoteistinė religija, kitaip dar vadintina [[Tora|Toros]] religija, nes [[Tora]] yra visų mokymų mokymas ir praktikos pagrindas. Tačiau Tora (rašytinė Tora, Tora šebiktav), interpretuojama rabiniškoje tradicijoje (sakytinė Tora, Tora šeb’al-pe). Tarp Toros priėmimo (tarp V–IV a. pr. Krm. e. ir II a. pr. Krm. e.) ir rabiniškojo judaizmo formavimosi pradžios (I am. e. a.pb.) „Izraelio žemėje“ egzistavo daug „judaizmų“, t. y. skirtingų Toros interpretacijos mokyklų, kurių viena išsivystė iki atskiros religijos, [[krikščionybė]]s. Rabiniškojo judaizmo ir krikščionybės įtakoje atsirado ir [[islamas]]. Jos dar vadinamos abraominėmis religijomis.

Ši religija pradėjo formuotis senovės Judėjoje (Persų imperijos Jehudo provincijoje VI a. pr. Krm. e.). Judaizmą praktikuojantys vadinami žydais arba judėjais, ir ši religija, kaip ir kitos pasaulinės religijos, išplitusi įvairiose pasaulio šalyse. Skirtingai nei priimta manyti, žydų tautinė tapatybė susiformavo šios religijos pagrindu, o ne atvirkščiai, todėl žydu galima ir gimti, ir tapti.

Judaizmo pradžia sietina su pranašišku monoteistiniu judėjimu (pradžia nežinoma, bet galima spėti, kad ankstyviausiai galėjo pasireikšti Kanaano krašte Izraelio karalystės sunaikinimo išvakarėse arba netrukus po jo VIII a. pr. m. e. pabaigoje, arba Persų imperijos nukariautoje Babilonijoje tarp tremtinių iš [[587 m. pr. m. e.|587 m. pr. ]]Kr. sunaikintos Judo karalystės), kuris paskatino autorius, vadinamus „įkvėptais“, pasitelkus įvairios kilmės Senovės Artimųjų Rytų, Kanaano krašto legendas, mitus, folklorą, vaizdinius, rašyti knygas, kurios įkūnijo šio judėjimo tikėjimus ir mokymus. Taip tarp [[V a. pr. m. e.|V a. pr. ]]Kr. iki [[I a. pr. m. e.|I a. pr. ]]Kr. buvo surašytos ir paskleistos knygos, tapusios judėjiško Šventojo Rašto kanonu, kurio pagrindinė dalis, [[Tora]], buvo priskirta legendinei (ar net mitinei) asmenybei Mozei. Skirtingi judėjiški judėjimai formavosi, priklausomai nuo skirtingos šių knygų recepcijos ir interpretacijų. Kaip ir ankstyvoji antikinė istoriografija (ir, greičiausiai jos įtakoje), Švento Rašto knygų autoriai istoriją rašė kaip pasakojimus įvykių, galinčius bendruomenei padėt geriau suvokti savo tapatybę ir aktualios situacijos priežastis, bet neturėjo modernios istorijos rašymo sampratos. Pateikiami aiškinimai prisilaiko teologinių vizijų, todėl šiandien istorikai Švento Rašto knygų nebelaiko patikima istoriografija modernia šio žodžio prasme. Rabiniškasis judaizmas, ėmęs formuotis I m. e. a. pabaigoje, formavosi šių knygų interpretacijų (dvasinių ir praktinių) pagrindu, prisitaikant prie naujos situacijos, kai apie 70 m. romėnai sugriovė Jeruzalės šventyklą, tuo užkertant kelią aukojimo praktikoms, taip pat ir kunigijos funkcionavimui.