Judaizmas: Skirtumas tarp puslapio versijų

Judaizmo pradžia sietina su pranašišku monoteistiniu judėjimu (pradžia nežinoma, bet galima spėti, kad ankstyviausiai galėjo pasireikšti Kanaano krašte Izraelio karalystės sunaikinimo išvakarėse arba netrukus po jo VIII a. pr. m. e. pabaigoje, arba Persų imperijos nukariautoje Babilonijoje tarp tremtinių iš [[587 m. pr. m. e.|587 m. pr. ]]Kr. sunaikintos Judo karalystės), kuris paskatino autorius, vadinamus „įkvėptais“, pasitelkus įvairios kilmės Senovės Artimųjų Rytų, Kanaano krašto legendas, mitus, folklorą, vaizdinius, rašyti knygas, kurios įkūnijo šio judėjimo tikėjimus ir mokymus. Taip tarp [[V a. pr. m. e.|V a. pr. ]]Kr. iki [[I a. pr. m. e.|I a. pr. ]]Kr. buvo surašytos ir paskleistos knygos, tapusios judėjiško Šventojo Rašto kanonu, kurio pagrindinė dalis, [[Tora]], buvo priskirta legendinei (ar net mitinei) asmenybei Mozei. Skirtingi judėjiški judėjimai formavosi, priklausomai nuo skirtingos šių knygų recepcijos ir interpretacijų. Kaip ir ankstyvoji antikinė istoriografija (ir, greičiausiai jos įtakoje), Švento Rašto knygų autoriai istoriją rašė kaip pasakojimus įvykių, galinčius bendruomenei padėt geriau suvokti savo tapatybę ir aktualios situacijos priežastis, bet neturėjo modernios istorijos rašymo sampratos. Pateikiami aiškinimai prisilaiko teologinių vizijų, todėl šiandien istorikai Švento Rašto knygų nebelaiko patikima istoriografija modernia šio žodžio prasme. Rabiniškasis judaizmas, ėmęs formuotis I m. e. a. pabaigoje, formavosi šių knygų interpretacijų (dvasinių ir praktinių) pagrindu, prisitaikant prie naujos situacijos, kai apie 70 m. romėnai sugriovė Jeruzalės šventyklą, tuo užkertant kelią aukojimo praktikoms, taip pat ir kunigijos funkcionavimui.