14:07, 20 kovo 2015 versija taisyti Submixster (aptarimas \| indėlis) 9 336 keitimai SNėra keitimo santraukos ← Prieš tai darytas keitimas		22:53, 20 kovo 2015 versija taisyti anuliuoti Submixster (aptarimas \| indėlis) 9 336 keitimai SNėra keitimo santraukos Kitas pakeitimas →
Eilutė 16: XIV a. pradėti gaminti [[kokliai]], kurie iš pradžių kurti su žiedžiamuoju ratu ir mažai skyrėsi nuo tuometinių buitinių puodų. XV a. iš puodyninių koklių gamybos pereita prie dubeninių, ant kurių buvo daugiau vietos dekorui ir glazūravimui. Lietuvos renesanso laikotarpiu keramika pradėjo įgauti svaresnę dekoratyviąją reikšmę. Keraminėmis detalėmis buvo ~~puošiami~~puošiama pastatų išorė. Paplito dekoratyviniai židinių ir krosnių kokliai. Krosnys buvo mūrijamos iš kampinių, karnizinių ir karūninių koklių. Specialūs dekoratyviniai kokliai skirstomi į grotelinius, nišinius ir plokštinius. Lietuviški renesansiniai kokliai buvo mažesni už europietiškus (apie 15,5 x 18 cm), puošti įspaustais heraldiniais simboliais, gamtos elementų (gėlių, lapų) ir geometriniu (treliažas, žuvies žvynai) dekoru, scenų vaizdavimu ([[medžioklė]]s, mitologinės, alegorinės). Lietuvos baroko laikotarpiu XVII a. Vilniuje ir Kaune dirbo puodžiai Mikalojus Trapevičius, Petras Šumanauskas, Laurynas Jurevičius, Petras Zobarskas. Paįvairėjo glazūros. Padidėjo koklių matmenys. Bendrai keramikos formos menkai pakito lyginant su renesanso laikotarpiu, dekoras išliko panašus. Tarp XVIII a. krosnių kūrėjų buvo [[Jokūbas Ruofas]] (Kražių kolegijoje, Vilniaus jėzuitų vienuolynuose prie Šv. Rapolo ir Šv. Kazimiero bažnyčių), [[Pantucijus Petrauskas]] (Vilniaus bernardinų vienuolyne, 1763 m.). XVIII a. prie LDK didikų dvarų pradėtos steigti [[fajansas\|fajanso]] manufaktūros: Bialoje (Lenkija, 1738 m. įsteigė Ona Sanguškaitė-Radvilienė), Sveržnėje (Minsko sritis, 1742 m. įsteigė [[Mykolas Kazimieras Radvila]]), Telechanuose (Bresto sritis, įsteigė [[Mykolas Oginskis]]), Glinske (Lvovo sritis, įsteigė Radvilos), Kožece (Rovno sritis, 1784 m. įsteigė [[Juozapas Klemensas Čartoryskis]]). Vilniuje pagrindinėmis buvo Mato Navicko ir Jurgio Simanausko fajanso dirbtuvės. Dirbinių pavyzdžiais buvo italų majolikos dirbiniai, Delfto fajansas, kinų ir Meiseno porcelianas. Atsirado puošnių, Europos [[rokokas\|rokoko]] dekorų gyviais ([[paukščiai]], [[drugiai]]), [[peizažas\|peizažais]], [[portretas\|portretais]], gėlių girliandomis. Eilutė 25: === XX a. ir vėlesnė Lietuvos keramika=== {{stub}}▼ [[Vaizdas:Rumsiskes giftshop.jpg\|right\|thumb\|250px\|Liaudiškos keramikos parduotuvė [[Rumšiškės]]e]] Lietuviška profesionali keramika jauna dailės šaka. Jos kelias prasidėjo 1931 metais, Kauno meno mokykloje įsteigus keramikos studiją. 1934-aisiais studijai ėmė vadovauti [[Liudvikas Strolis]] (1905–1996), baigęs keramikos mokslus [[Paryžius\|Paryžiuje]]. Pelnytai vadinamas lietuviškos keramikos mokyklos įkūrėju, dailininkas sudarė mokymo programą, nulėmusią tolesnę lietuviškos keramikos raidos kryptį. Pirmoji lietuvių keramikų karta buvo tikri entuziastai, neturėję į ką lygiuotis. Lietuvon plūdo Rytų įtaką patyrusių modernių technologijų ir įvairių stilistinių krypčių Europos keramikos tradicijos. Nors L. Strolis pats tai perėmė iš prancūzų ir, mokydamas jaunus keramikus, neneigė naujų laimėjimų, tačiau nuolat propagavo vietinių tradicijų reikšmę. Eilutė 33: * [http://www.tdaile.lt/keramika/keramikavidus.htm#19 Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė. ''Keramikos raida nuo seniausių laikų iki XXI a.''] ▲{{stub}} {{lietuvių tautodailė}} [[Kategorija:Keramika]]

Lietuviška keramika: Skirtumas tarp puslapio versijų