Gustave Courbet: Skirtumas tarp puslapio versijų
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SNėra keitimo santraukos |
|||
Eilutė 38:
Gustavas Kurbė gimė [[1819]] m. [[birželio 10]] d [[Ornanas|Ornano mieste]] rytinėje Prancūzijoje pasiturinčių ūkininkų Eléonor-Régis ir Silvie Courbet šeimoje. Jis buvo vienintelis šeimos sūnus iš keturių vaikų. Su daile jį supažindino vietos mokytojas, kuris buvo mokinęsis pas [[Antuanas Žanas Gro|A. Ž. Gro]]. 1837 m. Gustavas Kurbė persikėlė ir mokėsi karališkajame koledže ir dailės koledže [[Bezansonas|Bezansone]]. 1841 m. Kurbė persikėlė į [[Paryžius|Paryžių]] studijuoti [[teisė]]s. Tačiau šie mokslai nedaug jį domino, Kurbė lankėsi [[Luvras|Luvre]], kur kopijavo nuo praeities dailininkų paveikslų. Apie savo norą tapti atpytoju Kurbė informavo tėvą, kuris su tuo sutiko ir parėmė sūnų. Kurbė mokėsi iš [[Diegas Velaskesas|Velaskeso]], [[Chosė de Ribera|Riberos]] ir kitų XVII a. Ispanijos natūralistinės dailės tapytojų, žavėjosi amžininkų [[romantizmas|romantikų]] [[Teodoras Žeriko|T. Žeriko]] ir [[Eženas Delakrua|E. Delakrua]] kūryba. 1844 m. po keleto nesėkmingų bandymų Kurbė paveikslas „Autoportretas su juodu šunimi“ buvo priimtas eksponuoti Paryžiaus Salone. Kitas metais [[žiuri]] atmetė visus Kurbė darbus, bet dailininkas neatsisakė savo stilistikos.
Po [[Liepos revoliucija|1848 m. revoliucijos]] pasikeitė viešasis publikos skonis ir 1849 m. Kurbė paveikslai Salone susilaukė sėkmės. Tais pačiais metais Kurbė viešėjo Ornane ir gimtųjų vietų įspūdžiai jam įkvėpė du iš vienų geriausiai žinomų dailininko paveikslų: „Akmenskaldžiai“ ir „[[Laidotuvės Ornane]]“. Abiejuose paveiksluose vaizduojamas neidealizuotos Prancūzijos provincijos kaimo gyventojų gyvenimo scenos. Šie paveikslai iškėlė Kurbė kaip realistinės dailės mokyklos Prancūzijoje lyderį. Valstybė įsigijo paveikslą „Popietė Ornane“ (dabar [[Lilis|Lilio]] dailės muziejuje). Dailininkas Salone buvo apdovanotas antro laipsnio aukso medaliu ir iki 1857 m. galėjo pateikti paveikslus Salonui be [[žiuri]] vertinimo. 1854 m. dailininkas sukūrė monumentalią drobę „Dailininko studija“, kuriame pavaizdavo pats save prie tapomo paveikslo. Paveikslas buvo svarbus dailininkui, ką rodė jo prierašas „''Tikra mano septynių kūrybinio ir moralinio gyvenimo metų alegorija''“. Šis paveikslas buvo atmestas eksponuoti 1855 m. Pasaulinės parodos Paryžiuje paviljone. Kurbė su draugo finansine pagalba netoliese atidarė savo dailės
1856 m. Kurbė lankėsi [[Vokietija|Vokietijoje]], kur pradėjo garsėti. Didelę Kurbė kūrybos dalį sudaro trijų žanrų paveikslai: [[portretas|portretai]], [[peizažas|peizažai]] ir [[aktas (menas)|aktai]]. Dailininkas neturėjo materialinių rūpesčių, nors kai kurie jo paveikslai būdavo įvertinami neigiamai dėl realistinio vaizdavimo, tarp jų „Akmenskaldžai“ ir „[[Laidotuvės Ornane]]“. 1863 m. „Grįžimas iš konferencijos“, kuriame vaizduojami du girti dvasininkai kaimo kelyje, buvo atmestas Salono žiuri dėl „''pasityčiojimo iš religinės moralės''“. Paveikslas buvo nepriimtas ir Nepriklausomųjų dailininkų parodai. Šis paveikslas neišliko, tikriausiai jį sunaikino jo pirkėjas, kuris jį ir nupirko tam, kad sunaikinti. Maždaug 1866 m. Kurbė sukūrė savo garsųjį, provokuojantį „[[Pasaulio kilmė]]“, kuriame atvirai pavaizduota moters [[vagina]]. 1865 m. dailininkas lankėsi Etratos, Dovilio, Truvilio miestelių apylinkėse Normandijoje. Šiose vietovėse nutapytos vienos iš geriausiai žinomų Kurbė [[Marina (dailė)|marinų]].
Eilutė 44:
1867 m. Kurbė organizavo savo apie 140 kūrinių kapitalinę parodą Paryžiuje. 1869 m. vasarą Kurbė Normandijos pajūryje sukūrė 2 iš žinomiausių savo peizažų: „Banga“ ir „Etratos uolos po audros“. 1870 m. Salone šie paveikslai sukėlė visuotinį susižavėjimą. 1870 m. prasidėjo [[Prancūzijos-Prūsijos karas]], žlugo [[Antroji Prancūzijos imperija]]. 1871 m. kovo 18 d. įkurta revoliucinė [[Paryžiaus komuna]], kuri kovojo tiek su Prūsijos pajėgomis, tiek su Versalio vyriausybe, kuri sudarė paliaubas su vokiečių įsiveržėliais. Kurbė buvo išrinktas menininkų federacijos prezidentu ir įpareigotas organizuoti muziejų atidarymą ir organizuoti revoliucinio meno Saloną. Gegužės 2 d. Kurbė pasitraukė iš posto. Gegužės 16 d. Komunos sprendimu buvo nugriauta [[Vandomo kolona]], įamžinanti [[Napoleonas Bonapartas|Napoleono]] pergales. Gegužės 28 d. Komuna žlugo. Paryžių užėmė Versalio vyriausybės kariuomenė. Kurbė buvo suimtas birželio 7 d. kaip aršus [[komunarai|komunaras]] ir nuteistas 6 mėnesiams kalėjimo. Jį užtarė laikinosios vyriausybės vadovas [[Adolfas Tjeras]].
Po bausmės Kurbė grįžo į Ornaną. Po Tjero pasitraukimo iš vyriausybės 1872 m. Kurbė [[byla]] buvo atnaujinta. Buvo pasinaudota jo [[peticija]] Komunai, kurioje jis prašė teisės nugriauti Vandomo koloną. Kurbė buvo pripažintas kaltu ir įpareigotas sumokėti visą kolonos atstatymo kainą, nors pats faktiškai su kolonos nugriovimu nebuvo susijęs. Negalėdamas sumokėti už atstatymą milžiniškos sumos 1873 m. liepos 23 d. Kurbė pasitraukė į [[Šveicarija|Šveicariją]]. Jo nuosavybė ir paveikslai buvo konfiskuoti. Po kiek laiko Kurbė apsistojo Šveicarijos [[La Tur de Pelis|La Tur de Pelio]] miestelyje, kur įsigijo seną parduotuvėlę. Gustavas Kurbė mirė [[1877]] m. [[gruodžio 31]] d. [[La Tur de Pelis|La Tur de Pelyje]]. Jo palaikai buvo perkelti į gimtąjį [[Ornanas|Ornano]] miestą. Jo dailė paveikė šiuolaikinės tapybos vystymąsi, [[impresionizmas|impresionistus]].
== Darbų galerija ==
| |||